BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Veidukai iii

Veronika

Filipas

Rodyk draugams

40. Vampyrų politika ir truputis atsakymų.

Ema

- Emilija, prašyčiau, tokia nepagarba Ta….- tačiau moteris buvo nutraukta net nespėjus baigti savo sakinio.

- Veronika, leisk merginai šnekėti,- šyptelėjo jos pusėn vampyras, vilkintis pilko smokingo kostiumą.

Bandžiau ignoruoti baimę, nes ji buvo vienintelė priežastis pasiduoti. Stengiausi labiau koncentruotis į pyktį. Aš net nežinojau kas jie tokie yra ir ką, jie po velnių galvoja darantys.

- Mano vardas Filipas,- prisistatė pilko smokingo vampyras,- ir aš pasistengsiu atsakyti į visus Tavo klausimus,- šyptelėjo.

Viena ką pastebėjau, be į mane vis dar nukreiptų mąstančių akių, kad šio vampyro šypsena man šimtą kartų labiau patiko nei Horacijaus. Vampyras pasižymėjo tokiais pačiais stipriais veido bruožais kaip ir moteris, tačiau kažkas jo veide švelnino griežtumą. Dar vis negalėjau suprasti kas tai: dvi mažos duobutės, susidarančios jo lūpoms išspaudus šypseną ar kažkokį gyvybingumą spinduliuojančius dvi tamsiai raudonos siauros akys.

- Gerai.- tariau besisėsdama and tokios pat spalvos kaip stalas kėdės pradėjau savo prakalbą sklidiną pagiežos.- Kas jūs? Ką jūs darote? Kas jus verčia galvoti, kad esate geresni už žmones? Kokio velnio, negyvas žmogus kabo kambaryje? Ar jūs visai sąžinės neturite?- vos gaudydama orą bėriau klausimą po klausimo,- Ir, po paparaliais, ką visa tai reiškia?- iškvėpiau.

- Emilija,- tarė Filipas,- Galbūt man nemandagu dabar tavęs prašyti atsistoti, kai ką tik atsisėdai,- švelniai šyptelėjo,- Tačiau,- nužvelgdamas visus Tarybos narius toliau tęsė jis,- Jeigu, aišku, Taryba neprieštarauja, norėčiau tave išsivesti pasivaikščioti.

Suraukiau antakius. Ar aš buvau patikli? Manau buvau, tačiau ne tiek, kad eičiau su šituo vampyru kažkur. Viena su juo.

- Kad pati nueičiau į kokius spąstus, kuriuos esate paruošę? Žmonės,- pakračiau galvą,- Tai yra, vampyrai, aš jūsų nepažįstu, o tuolab nepasitikiu. Niekur aš su tavimi neisiu.

- Užsispyrusi, kaip Molė ir pasakojo.- tarė besijuokdamas blondinas vampyras primindamas man kitą blondinę vampyrę.

- Gal tave priversti?- juokdamasis tarė kitas vampyras su praplikusiu viršugalviu.

- Atsipraš..- bandžiau gintis, tačiau Filipas buvo greitesnis.

- Nebūtina, Brianai,- vis dar šypsodamasis kalbėjo,- Emilija eis pati. Emilija,- dabar jau grieščiau kreipėsi į mane.

Mane pykino. Mane užvaldė pyktis. Dar didesnis nei buvo ankščiau. Lyg aš neturėčiau balso teisės. Lyg neturėčiau teisės rinktis. Lyg būčiau niekas. .. Nežinojau ką daryti.

Emilija, taip bus geriau. Pasitikėk manimi.- kažkas kalbėjo mano galvoje.- nusiramink, jie to ir nori.

Mano akys greitai bėgiojo nuo vampyro prie vampyro, kol nesutikau jo žvilgsnio. Filipas žiūrėjo į mane vis dar šypsodamasis ir netikėtai mirktelėjo akį.

Lėtai atsistok ir eik link durų,- toliau tęsė balsas,- Tik nedaryk scenų. Aš seksiu paskui Tave.

Aš taip ir padariau. Lėtai atsistojau ir pradėjau eiti. Jie visi mane vis dar stebėjo. Girdėjau kaip tylūs žingsnių garsai papildė manuosius. Žinojau, kad jis eina paskui mane. Pravėriau didelias medines duris.

Horacijus vis dar laukė už jų sutikdamas mano pykčio kupiną žvilgsnį. Kitą sekudnę jo akys stebėjo vampyrą, kuris sekė man iš paskos. Aš nesustojusi praėjau jį, Filipas mane sekdamas taip pat.

- Nemanau, kad Tarybai tavęs prireiks dabar.Gali lįsti atgal į būdą.- tarė jis Horacijui į jį net neatsisukdamas.

- Nemanau, kad Tu išvis žinai, ko Traybai  reikia.- piktai jam atsakė mano pats nemėgstamiausias vampyras.

Filipas praignoravo Horacijų ir pasivijo mane. Aš vis dar ėjau netardama žodžio bei negreitindama ar nelėtindama savo žingsnių. Jaučiau jį visai arti savo kūno. Beveik net galėjau jausti jo ranką, lėtai prabraukiant pro manają.

- Kaip tu tai darai?- paklausiau.

- Ką?- paklausė jis, tačiau pamatęs mano pakeltą antakį ir piktas akis visus žaidimus metė šonan.- Turi omeny telepatiją? Na, tai mano dovana turbūt,- nusisjuokė,- kaip Horacijaus būti įkyriu asilu ar taviškė,- suraukė antakius,- bet kalbant apie Tavojąją, mes vis dar nesuprantame kaip ji veikia.

- Manoji?- paklausiau vėl nusukdama akis nuo jo. Buvau girdėjusi, kad galiu kažką daryti. Buvau girdėjusi, kad būna, jog kai kurie vampyrai po pasivertimo gali turėti sugebėjimą ar dovaną, kaip jie vadina. Mano žodžiais- super galias. Tačiau nieko panašaus nebuvau pastebėjusi savyje. Nieko, ką galėčiau pavadinti talentu ar sugebėjimu. Nieko, kas bent būtų panašu į super galią.

- Tavoji.- atsakė jis žvilkteldamas mano pusėn.- Emilija, visų pirma noriu, kad suprastum, jog mumis gali pasitikėti. Mes nesame blogi. Ir tu nesi blogi, nei Robertas nėra blogas. Ne mūsų reikia Tau bijoti.- nuoširdžiai, ar bent man taip pasirodė, kalbėjo vampyras.

Koridorius po koridoriaus. Paveikslai ant sienų keitėsi, garsai, kuriuos girdėjau iš gretimų kambarių keitėsi, tačiau spalvos išliko tos pačios. Iškvėpiau.

- Tačiau kaip galiu žinoti, jog sakai tiesą?- paklausiau vėl. Jis žinojo, kad turiu milijonus klausimų. Jis žinojo, kad galbūt turiu jų net daugiau nei pati suvokiau.

- Tu ir žinai.- šyptelėjo.- Tiksliau, jauti giliai viduje.

Turėjau naudotis proga gauti kuo daugiau atsakymų. Juk ne kiekvieną dieną atsiranda vampyras, kuris maloniai atsakinėja į mano klausimus be jokių „ Jau greitai, Emilija” arba „ Ne tavo reikalas, Ema”.

- Kas nutiko Robertui?- net nepajutau kaip klausimas išsprūdo man iš burnos. Pati buvau nustebusi. Tačiau vampyras, rodos, net nesutriko. Atrodė, jog šio klausimo jis laukė.

- Jūs buvote artimi?- paklausė.

- Jis mane pavertė. Ar kaip ten jūsų kalboje „ Jis mano kūrėjas”.- atsakiau, bandydama apsimesti, kad jis man taip labai nerūpi.

- Taip taip,- sumurmėjo,- bet ar jūs buvote artimi? Ar jus siejo kažkas daugiau nei mokytojo ir mokinės ryšys?

Tylėjau. Nežinojau ką atsakyti. Net nežinojau ar iš tiesų mus kas siejo. Ar tai buvo tikra. Nežinojau ir bijojau ieškoti atsakymų. Bijojau, kad surasiu tokius, kurių nenorėjau girdėti.

- Nemanau,- tyliai atsakiau.

- Nemanai?- paklausė Filipas kiek suraukdamas antakius.

- Nemanau.- tokiu pat tonu pakartojau žodį,- Tačiau man būtų malonu išgirsti kas yra Taryba. Tai turbūt atsakytų į daugelį mano klausimų.- bandžiau nusišypsoti ir aš. Atrodo, arba jis nepastebėjo arba labai džentelmeniškai leido man taip lengvai pakeisti pokalbio temą. Buvau už tai net kiek dėkinga. Nenorėjau šnekėti apie jį. Tik jau ne dabar. Ir ne rytoj ar poryt.

- Ar tikrai esi pasiruošusi pačiai nuobožiausiai paskaitai pasaulyje?- bandydamas pakelti pokalbio nuotaika juokdamasis tarė vampyras. Dabar iš taip arti jo duobutės skruostose atrodė tokios gilios. Greitai susigėdusi, jog stebiu per ilgai, nusikau žvilgsnį į šoną.

- Manau ištversiu,- dar kartą šyptelėjau.

- Manai?- vėl nusijuokė jis.- Malonu matyti Tave tokia atsipalaidavusią, Emilija. Neturėtum būti susikausčiusi. Juk tu vampyrė,- šypsodamas ir tuo pat metu žiūrėdamas tiesiai man į veidą tarė jis. Aš atsisukau, mūsų žvilgsniai susitiko. Jaučiau kaip skruostus turėtų dabar išmušti raudonis, tačiau nebuvau tikra ar jis pasirodė. Kitą sekundę nieko neatsakiusi nusukau akis į tą patį šoną- pačią geriausia slėptuvę mano žvilgsniui.

- Ech, taip,- pradėjo,- Taryba. Pasistengsiu papasakoti trumpai ir greitai, praleisdamas visas mirtinai nuobodžias vietas.- šyptelėjo. Nors, tiksliau, kuo toliau tuo vis labiau įsitikinau, kad jo veido niekada ir nepaliko šypsena.- Na, mes jau egzistuojame beveik 1000 metų, kai keli vampyrai vedami vieno ir to pačio intereso- apsaugoti vampyrų rasę nuo išnykimo, sukūrė sąjungą, kuri buvo atsakinga už vampyrų egzistavimo paslapties išsaugojimą. Tuomet visi kraujasiurbiai, kaip žmonės mus kartais vadindavo, buvo laisvi ir ne visi jie norėjo paklusti naujiems įstatymams. Tačiau tai buvo būtina tiek dėl vampyrų tiek dėl žmonių egzistencijos klausimo. Vampyrai buvo nevaldomi, o žmonės atsakydavo juos medžiodami ir žudydami. Daug žmonių ir vampyrų buvo išžudyta dėl nieko, kai dvi rasės, ramiai galėjo gyventi šalia viena kitos.- jaučiau kaip Filipo lūpos susispaudė. Jis kelias sekudnes tylėjo. Turbūt galvojo ką galima man sakyti ir ką geriau nutylėti.Tai vis dėl to Taryba nebuvo blogiečiai šioje istorijoje. Bet ar aš galiu juo pasitikėti? Abejonės manęs neapleido. Nors vampyras atrodė nuoširdus, tačiau niekada negali žinoti, kokie tikrieji motyvai slypi už jo žodžių.

- Nors ir dabar vis dar kuriasi grupuotės, kurios stengiasi nuversti Taryba. Matai, Emilija,- jaučiau jo dvi siauras akis įsmeigtas į mano veidą,- Visi vampyrai, kaip ir žmonės, turi skirtingus interesus ir tikėjimus. Mes, Taryba, siekiame išsaugoti vampyrų paslaptį, taip gelbėdami tiek žmones tiek mus pačius nuo karo, kuris gali būti, kad pražudytų net pačią žemę,- jo balsas tapo kiek tylesnis,labiau prislopintas,- Tačiau yra vampyrų, kuriems žmonės yra tik maistas. Tokių vampyrų siekis yra visiška laisvė ir nepriklausomybė, o tai tiek žmonių, tiek vampyrų skaičių dešimteriopai, jeigu ne šimteriopai sumažintų. Visur yra svarbi harmonija, Emilija. O Taryba to ir siekia- išlaikyti tam tikra balansą tarp vampyrų ir žmonių. Dabar Taryba save mato kaip pasaulio gelbėtojus. -nusijuokė.- Pabaiga. Finito.

- Tu taip pat?- paklausiau žvilkteldama į jo pusę.

- Ką? Ai, ar matau save kaip Herojų?

Linktelėjau atsakydama į jo klausimą.

- Ne,- dar kartą nusijuokė.- Na, galbūt kartais. Man patinka tai ką darau Taryboje. Esu atsakingas už naujų vampyrų registravimą. Prieš kelias savaites buvai įtraukta į sąrašus ir tu.- nusijuokė.

- Bet…- pasimečiau,- prieš kelias savaites? Juk…

- Žinau žinau,- vartydamas akis teisinosi jis,- Tu gyvenai su Robertu, jūs abu laimingi bėgiodavote miškais ir visas kitas panašus šūdas.- jis sustojo. Sustojau ir aš vis dar klausiamai žiūrėdama jam į veidą.- Mes Tave stebėjome. Matai, kai dingai iš Lietuvos, buvome kiek susirūpinę. Tačiau Mole su Džesika jus rado…ir na… Tu buvai jau perversta į vampyrę.- bertė bėrė žodžius kažko ieškodamas savo smokingo kišenėje.- Tu net neįsivaizduoji kaip Tau pasisekė, kad tapai vampyre, o nemirei. Turbūt Robertas minėjo, kad ne kiekvienas žmogus gali tapti kraujasiurbiu?

- Jūs mane stebėjote kai dar buvau žmogus?- viskas vėl tapo neaišku. - Kokiam tikslui?

- Čia jau kita tema, Emilija,- uždėdamas savo tvirtas rankas man ant pečių kalbėjo Filipas,- Prisimeni sakiau, jog noriu tau kai ką parodyti?- paklausė. Aš linktelėjau suspaudusi antakius.- Mes jau čia.- tarė jis pasukdamas galvą į dešinę.

Nesąmoningai galvą pasukau ir aš. Priekyje stovėjo šviesios geležies durys su užrašu „ Kolonija. Tik Atsakingi asmenys įleidžiami”. Mano antakiai dar labiau susispaudė. Jaučiau kaip iškvėpiau savyje likusį orą.

- Kolonija?- dar kartą klausiamai perskaičiau vienintelį žodį užkabinusį mano žvilgsnį.

Filipas išsitraukė tamsiai mėlyną kortelę iš savo pilko smokingo kišenės. Tuomet greitu judesiu perbraukė ja pro duris ir suvedė kodą mažame ekranėlyje ir durys atsivėrė. Šviesa pripildė tamsaus koridoriaus kampus. Mano akys prisimerkė, bandydamos priprasti prie pakitusios aplinkos.

- Tik po Tavęs, Miledi,- mandagiai vis dar laikydamas savo šypseną veide ir ištiesęs ranką link durų tarė vampyras.

Nelaukusi antro raginimo žengiau vidun.

Rodyk draugams

39. Taryba, here we go.

Ema


Birdy- Skinny Love, karaoke


http://www.youtube.com/watch?v=tO8AsYXRbn4



Jau kelias dienas praleidau tame pačiame didžiulame, šviesių spalvų kambaryje. Kaip Horacijus džiugiai pranešė lygiai prieš 83 valandas, kai lėktuvu nusileidome į orouostą, mes esame New York’e- mieste,kuriame buvo nufilmuotas super-menas ir kuris nuolatos knibžda gyvybe. Tą patį klykte klykė ir vaizdas pro langą- didžiulis Empire pastatas. Kiek prisimenu, niekada nesu buvusi New Yorke kai dar buvau žmogus. Kiek prisimenu, iš vis niekada nesu keliavus toliau nei gretimas miestas Lietuvoje. Tiesiog niekada tam nejaučiau poreikio.

Kambarys buvo milžiniškas. Šviesa į jį patekdavo pro didžiulius nuo grindų iki lubų langus, kurie atstojo vakarinę miegamojo sieną. Nors ši patalpa ir buvo kiek per didelė, tačiau joje buvo maža daiktų. Kambaryje stovėjo lova, kurioje praleisdavau savo naktį ir mažas rašomasis staliukas. Kiekvieną dieną man buvo atnešami nauji drabužiai persirengti ir kraujas. Jau kelias dienas šiame kambaryje praleidau tik su savimi, be jokių žinių apie mane supantį pasaulį. Niekas, išskyrus kelios tarnaitės- vampyrės, kurios ne tik kad neištardavo nė žodžio mano akivaizdoje, bet ir net nepažvelgdavo mano pusėn, bei keistas valytojas daugiau manęs neaplankė. Net Horacijus ar Džesika su Mole, net jie buvo kažkur dingę. Jeigu ne keistasis valytojas, kuris prisistatė kaip Stiu, turbūt būčiau pamiršusi kaip iš viso skamba kito padaro balsas. Tik jis su manimi šnekėdavosi. Senukas atrodė 80-mties, tačiau taip pat buvo vampyras. Jo pakaušį vos dengė praretėję žili, kiek susiraitę plaukai. Vyruko akys buvo stipriai įkritusios į akiduobes, tačiau viena kas mane stebino, tai jo gyvybingumas ir didžiulė šypsena per visa veidą.

- Nesikankink taip, Mergaite,- kartą jis man pasakė,- …Niekada nėra taip blogai, kaip atrodo iš pradžių.

Tačiau aš jaučiausi viena. Manyje kažko trūko ir aš žinojau ko.

Net atgauti prisiminimai manęs nedžiugino. Visų pirma dėl to,kad neturėjau su kuo jais pasidalinti. Neturėjau jo šalia. Jo, vampyro, kuris mane apkabintų ir paguostų. Kuris galų gale mane apsaugotu nuo jų, nes prisiminimai nebuvo kaip saldus obuolių pyragas. Kai kurie iš jų mane net kankino, nes kai dar buvau žmogus, negyvenau rožėmis kloto gyvenimo. Negalėčiau to pavadinti net rožių dygliais kloto gyvenimo. Tiek užgaulių, tiek mirčių ir skausmo. O skausmas man virtus vampyre niekur nedingo. Jis išliko toks pats.

Nors diena iš dienos manyje po truputį viskas dėliojosi į lentynas, žingsnis po žingsnio kai kurios mano žmogiškojo gyvenimo anomalijos aiškėjo, tačiau nauja, kiek pakitusi išvaizda kartais vis dar gasdindavo. Mano didelės rudos akys virto į kraujo ištroškusios grobuonies raudonas akis. Veidą visam laikui paliko jaunatviškas raudonis, o oda tapo balta lyg marmuras ar pilkštvelėjusi kai kartais pasidarydavau kraujo dietas. Tapau stipresnia, greitesne ir gražesne- tapau grobuoni ir žudiku, tapau žmonijos ir savo žmogiškos šeimos priešu. Kaip žmogus, buvau visam laikui miręs ir to joks vaistas pasaulyje negalėjo pakeisti.
Kartais vis dar kaltindavau Robertą. Kartais jį teisindavau ir kaltindavau vėl. Nežinojau visos tiesos, galėjau tik ją susikurti vedžiodama galą su galu, nes niekas man tiesos čia net nesiruošė aiškinti. Ne tai, kad aš prašyčiau. Buvau pavargusi. Pavargusi, nuo melo, nežinios ir nestabilumo. Pavargusi nuo naujo pasaulio ir nuo senojo prisiminimų. Pavargusi nuo skausmo ir šeimos ilgesio. Pavargusi nuo neapykantos ir meilės.
Visad prisimenu vieną vakarą, kuris įvyko prieš kelis mėnesius kai dar gyvenau savo žmogiškuosius metus. Tuomet grįžau namo ir radau savo kambaryje plačiai atvertą langą. Buvau vos kelios savaitės grįžusi iš psichiatrinės ligoninės. Prisimenu kaip širdis netikėtai suspurdėjo iš baimės, tačiau sukaupusi visa likusią drąsą greitai pribėgau prie jo. Savo namo kieme tuomet pamačiau vyrą. Baimė staiga dingo, kažkodėl žinojau, kad tas vyras manęs nenuskriaus. Kažkodėl žinojau, kad tai jį visuomet jausdavau šalia ir ne jo bijoti man reikia. Labiau bijojau JŲ, balsų, kurie buvo kažkur pradingę ir vyliausi, kad niekada nebegrįš. Nuo to vakaro jaučiausi saugi, nes žinojau, kad jis tikras, o ne mano vaizduotės vaisius. Jaučiau lyg jis mane saugo nuo visų blogybių pasaulyje ir savo mažoje fantazijų karalystėje jį vadinau savo Angelu Sargu. Dabar žinojau, kad tą vakarą mačiau Robertą. Dabar žinojau, kad Robertas man padėjo išgyventi tuos sunkius gyvenimo metus, nes visuomet tikėjau, kad mano angelas sargas neleis, kad man nutiktų kas bloga. Kad jis mane apgins ir saugos. Kaip sarkastiška, kad tas pats angelas sargas iš manes atėmė gyvybę padovanodamas kitokį gyvenimą, kurį, vis dar nebuvau nusprendusi, turėčiau vertinti ar nekęsti?

Nors jis mane amžiams ištraukė iš žmogiškojo gyvenimo, tačiau tuo pat metu amžiams padovanojo kažką stebuklingo. Dabar pažinau naują žemę, naują pasaulį, kur aš esu kitokia ir galbūt pagaliau pati galėsiu spręsti už save? Galbūt pagaliau pati galėsiu save apginti…

Prisimenu 2009- uosius, kai trims metams buvau uždaryta psichiatrinėje ligoninėje vien dėl JŲ. Prisimenu, mano mama visuomet sakydavo, kad kažkada juodi debesys nuslinks ir šilti saulės spinduliai vė apšvies mano pasaulį. Ir aš laukiau, tikėjausi ir vyliausi, kad balsai kažkada pradings. Ir jie pradingo po dviejų su puse metų praleistų kambaryje su minkštomis sienomis ir litro vaistų suleistų tiesiai į veną. Ne paslaptis, kad tuziną kartų bandžiau nusižudyti- pati save išvyti iš žmonių pasaulio. Ne paslaptis, kad pati norėjau iš ten dingti. Ar aš nepritapau? Ar aš jaučiau, jog nepriklausau čia? Jog ne čia mano namai? Ar įmanoma tai jausti? Viena, ką galiu pasakyti, jog dabar jaučiuosi laisva. Galiu drąsiai įkvėpti ir iškvėpti… Jaučiausi stipri ir sava, šitame pasaulyje. Taigi, ar už tai turėčiau kaltinti Robertą, jog jis mane ištiesų išgelbėjo? Padarė tai, ko aš neusgebėjau padaryti tiek metų. Tačiau jis padarė tai sėkmingiau- aš bučiau mirusi abiejuose pasauliuose, tačiau jis mane pagimdė šitame. Ar turėčiau jo už tai nekęsti? Savo angelo, kuris atvedė saulę į mano pasaulį?

…tačiau jis nužudė mano tėvą.

- Gražuole?

Krūptelėjau išgirdusi pažįstamą vyrišką balsą. Tai buvo taip netikėta ir įtartina- Horacijaus nemačiau nuo pat tada kai atvykau į šią rezidenciją.

Nieko jam neatsakiau.

- Žinai, Taryba nori Tave pamatyti.- šyptelėjo savo iki kraujo pažįstama šypsena,- Gaudyk.- sušuko.

Ir į mano kūtinę silpnai atsitrenė mažas kraujo buteliukas.

- Jo ?- pratariau pati nesuprasdama, kad vis dar sugebu šnekėti.- O aš galvojau, kad amžiams esu uždaryta šiame kambaryje.

Horacijus suraukė antakius ir pakraipė galvą.

- Nereikia savo ragučių rodyti, Gražuole. Niekas Tavęs čia nelaikė prievarta. Pati savo noru atėjai. Pati savo noru sėdėjai kaip statula visas tas dienas.

Ir jis buvo teisus. Nuo pat mano atvykimo aš daugiau niekur nepasijudinau tik į lova, o iš jos prie rašomojo stalo. Tik dabar nužvelgusi jo paviršių pamačiau piešinius. Mano pieštus piešinius. Stalas buvo nuklotas žmonių portretais. Žmonių, kuriuos ankščiau pažinojau. Žmonių, kuriuos mylėjau. Mačiau savo mamos šiltą žvilgsnį ir brolio pakvaišusią šypseną. Ten gulėjo ir Melijos, prarastos draugės portretas. Ir jo. Roberto. Greitu judesiu susklaidžia peišinius, kad nebematyčiau jo griežto ir viliojančio žvilgsnio.

Ir taip, aš nė karto nebandžiau išeiti iš kambario.

- Matai. Tavęs niekas čia nelaiko prievarta. - šyptelėjo,- ir, Gerbiamoji, gal malonėsite sekti paskui mane?- jo žvilgsnis mane perskrodė, jo žvilgsnis man įsakė, jo žvilgsnis mane net išgąsdino. Tačiau aš norėjau eiti. Norėjau eiti dėl to, nes jeigu ne jis aš turbūt šimtmečius praleisčiau tame pačiame kambaryje bandydama save susistatyti. Norėjau eiti, nes norėjau išgirsti. Išgirsti tai, ką Jie man pasakys. Išgirsti atsakymus į mano klausimus, kurie vis dar neduoda ramybės: kam aš jiems reikalinga? Kas aš? Pusiau vampyrė, pusiau žmogus? Experimentas? Teorija? Projektas?

- Emilija,- grieščiau tarė Horacijus,- Jie nemėgsta laukti.
Jutau kaip kūnas pakluso. Protas taip pat, suradęs tam stiprių argmentų. Pradėjau sekti paskui vyrą, kuriuo nepasitikėjau, per kurį manyje virte virė kraujas. Sekiau koridoriais, nukabintais įvairių vampyrų portretais.Koridoriais, kurie varžė mano judesius savo siaurumu. Tamsiai raudonos spalvos koridoriais. Aplinkui buvo tylu. Girdėjau tik kaip greitai ir grakščiai vampyras žengia pirmyn. Girdėjau savo kvėpavimą ir net širdies plakimą, kuris kiek trikdė, žinant, kad visi taip pat jį girdėjo.

Paėjus dar kelis metrus, pasukus tai į kairę tai į dešinę, pradėjau užuosti salsvą kvapą. Iš karto žinojau kas tai. Iš karto, mano burnoje prisipildė seilių. Prisiminiau mažą kraujo buteliuką, kurį man atnešę Horacijus. Dabar gailėjausi, kad jo neišgėriau, o palikau kažkur ant stalo, ant kurio gulėjo mano žmogiškasis gyvenimas.

Horacijus sustojo prie didelių rudo ąžuolo durų. Aš įkvėpiau. Nežinojau ko tikėtis: senų pasipūtusių vampyrų ar bjaurių sadistų. Net nežinojau kas yra Taryba. Robertas man niekuomet per daug apie ją nepasakojo, tačiau viena supratau, kad jam Taryba buvo ne prie širdies. Mano širdis savo plakimu išdavė, kad bijojau.

Vampyras pravėrė duris ir šviesa, pasklidusi po tamsų koridorių, kiek apakino. Po kelių sekundžių vaizdas išryšėjo iš blankių siluetų ir neaiškių formų į šviesų apvalų kambarį su dideliu tamsaus ąžuolo stalu per vidurį. Aplink stalą sėdėjo trylika vampyrų, kurių visos raudonos akys dabar buvo nukreiptos į mane. Sekundę pasijaučiau kaip Haris Poteris grįžęs į magijos pasaulį, nes aš kažko nežinojau ką žinojo jie. Mano širdis vis dar sparčiai plakė.

Mano galva greitu judesiu pasisuko į kairę, kur akis užtiko silpną judėjimą. Negalėjau patikėti tuo ką matau. Kambario gale aukštyn kojomis kabojo žmogus… nors nebuvau įsitikinusi ar tai tikrai buvo žmogus. Būtybė buvo beplaukė- mano vampyriškos akys neužfiksavo nei vieno plaukelio ant pilkšvos odos. Net ten, kur turėjo būti padaro galva. Jis kabojo nuogas. Būtybės kūnu į stiklinį indą lėtai varvėjo kraujas. Šviežias žmogaus kraujas. Užsimerkiau, kad suvaldyčiau poreikį pribėgti. Kad suvaldyčiau poreikį šiam narkotikui.

Būtybės širdis vis dar plakė, tačiau žaizda kaklo srityje nežadėjo daugiau nei 4 minučių gyvenimo. Padaras vis dar lėtai kvėpavo.

- Kaip?- sušukau,- Ką jūs..?- ieškodama žodžių leidausi pirmyn prie vargšeliom, tačiau Horacijus buvo greitesnis. Kaip visada.

- Na na, Emilija,- sušnibždėjo,- juk nenori prieš Tarybą pasirodyti kaip neišauklėta miškinė,- šyptelėjo. Jis puikiai žinojo,kad tokia ir buvau.

Kovojau su savimi viduje. Kovojau tarp ką daryti ir ko ne, ką galvoti ir ką užgniaužti, kas teisinga ir kas ne. Tačiau kartu kraujo potraukis buvo toks stiprus.

- Paleisk merginą, Horacijau,- moteriškas įsakmus balsas nuskambėjo mano ausyse ir jutau kaip spaudusios mano liemenį tvirtos raknos atsilaisvino. Jaučiausi apdujusi. Mano gerklė degė, o širdis kraujavo. Aš vis dar nežinojau ką daryti. Pažvelgiau į tą pusę iš kurios atsklido balsas. Vampyrė mane tiesiog varstė akimis kraipydama savo dailų veidą. Jos plaukai buvo griežtai surišti į arklio uodegą pabrėždami įdubusius skruostikaulius. Vampyrė atrodė, kaip Angelina Jolie, bet milijoną kartų gražesnė ir kraupesnė.

- Emilija, taip?- paklausė.

Aš tesugebėjau linktelėti. Vampyrė atsistojo. Pastebėjau, kad dvi kėdės už medinio stalo buvo neužpildytos.

- Horacijau- laisvas,- vampyrė lėtai apėjo apie stalą, nors tai greičiau atrodė kaip sklendimas oru. Už kitos sekundės jos veidas atsidūrė už centimetre nuo manojo. Jį giliai įkvėpė mano kvapo. Aš užgniaužiau kvėpavimą.

- Horacijau,- sušuko,- LAISVAS.
Ir jis išėjo palikdamas mane vieną. Dabar jo dar labiau nekenčiau. Nekenčiau dėl visų tų pačių priežasčių ir dar dėl to, kad jis mane paliko su šitomis būtybėmis. VIENĄ.

Medinės durys užsidarė. Kraujo kvapas pripildė mano kūną. Vampyrų skvarbūs žvilgsniai privertė mano širdį plakti taip greitai, jog atrodo, kad dar sekudnė ir ji išlėks iš krūtinės ir aš buvau prie išprotėjimo iš baimės ribos.

- Nebijok,- sušnibždėjo vampyrė tiesiai man į ausį lyg perskaitydama mano neaiškias mintis. Po dar sekudnės išgirdau jos juoką ir ji greitu judesiu atsidūrė prie savo vietos už stalo.

- Emilija,- dalykišku balsu pradėjo,- prisėsk,- ranka rodydama į laisvą vietą toliau kalbėjo ji.- Kaip jau turbūt girdėjau, mes esame žinomi kaip Taryba.

- Man nesvarbu, kas jūs tokie ir ko jūs norite. Mane užkniso, po velnių, kad kažkokie subinveidžiai kaip jūs griauna žmonių, po velnių, gyvenimus… pririšdami juos kaip gyvulius mirti,- … bet kas manyje buvo stipriau už baimę ir alkį, tai pyktis ant vampyrų, kurie laikė save aukštesniais už visus kitus.

- Em…- vampyrė atsistojo pakeldama balsa.

Aš tip greitai, kaip tik vampyrai moka priskriejau prie stalo ir tvojau į ažuolinį stalą kumščiu palikdama savo rankos žymes.

- Dabar, po velnių, klausimus uždavinėsiu aš. Ir aš juos ne tik uždavinėsiu, bet dar ir išgirsiu atsakymus.

Neklauskit manęs iš kur tokia drąsa kartais atsiranda, pati nežinau, tačiau padaras- žmgus kitą minutę mirė.

Rodyk draugams

37. Projektas. Aš. Tu. Įrankis. Viskas. Mėšlokrūva.

Ema

- Pagaliau,- giliai atsidusęs ir užvertęs galvą į viršų sušuko Horacijus,- Žinai, šnekant tik tarp mūsų,- pridėjęs savo kairiąją ranką sau prie burnos, o kita pirštu rodydamas į mane bei šnibždėdamas taip, jog net vampyrui būtų sunku išgirsti tęsė jis ,- Man tavo tos nesąmonės jau buvo kiek įkyrėjusios,- šyptelėjo.

Jaučiau kaip po tokio kiekio informacijos vis dar svaigo galva. Jaučiau kaip mane pradėjo po truputį pykinti nuo tokio kiekio įvairiausių emocijų. Nebegalėjau susigaudyti kur mano tikri jausmai, o kur tik reakcija į prisiminimus. Norėjau ir verkti ir juoktis,klykti iš skausmo ir raitytis iš džiaugsmo. Garsai galvoje spengė, vaizdai aplinkui sukosi, tačiau Roberto veidas ir skausmo iškreiptos akys išliko tos pačios: didelės, ryškios ir tikros. Greitai nusukau galvą sutikti Horacijaus žvilgsnio. Dabar ištyžti negalėjau. Juk aš turėčiau būti pikta. Iskaudinta ir galbūt kerštinga. Aišku, aš tokia ir buvau.

- Žinai,- tariau,- šnekant tik tarp mūsų, man kaip ir nusispjauti. Taigi,- nelaukdama jo reakcijos ar antausio toliau tęsiau,- Tai ko tu nori?

Vampyras šyptelėjo iš pasitenkinimo, pasitrynė delnus ir prabilo.

- Puiku.- vis dar trindamasis rankas kalbėjo jis. Horacijus galvodamas arba ką pasakyti arba nuo ko pradėti dilgčiodavo į Robertą, o vėliau nuleisdavo akis žemyn.

Aš sugniaužiau kumščius. Dabar jaučiau pyktį. Norėjau grįžti į savo ankstesnį gyvenimą, tačiau negalėjau. O gi kodėl? Atsakymas paprastas, kaip pirmoko matematikos uždavinys- nes Robertas mane pavertė į vampyrę. Jis- mano herojus ir didvyris. Vyras, dėl kurio mano širdyje pradėjo gimti tokie jausmai, kaip meilė, viltis ir tikėjimas. Vyras, dėl kurio būčiau padariusi viską, nes galvojau, kad jis taip pat pasielgė dėl manęs. Vyras, kuriuo aš pasitikėjau. Vyras, kuris manimi pasinaudojo. Pasinaudojo tuo, jog nieko neprisimenu. Sukūrė prisiminimus, kurie neegzistavo.

- Tiesiai šviesiai sakant, mums reikia tik Tavęs, Emilija,- šypsodamasis prašneko Horacijus. Nežinojau ar tai buvo pirmi jo ištarti žodžiai po sekundžių laukimo, tačiau tai tikrai buvo žodžiai ištraukę mane iš minčių.

Roberto visi raumenys įsitempė. Mano visi raumenys įsitempė. Džesikos visi raumenys įsitempė. Ramūs liko stovėti tik Horacijus ir Molė.

Manęs? Ką tik paversto, nieko nesuprantančio ir nenaudingo vampyro? - pagalvojau, tačiau jie buvo visi išprotėję, tad jokių galimybių atmesti negalėjau, net jeigu jos atrodė tiesiog absurdiškos.

- Horacijau,- vartydama akis žengė priekin Molė. Jos Mėlynos suknelės skvernai lengvai plaikstėsi vėjyje žengus elegantiškai ir grakščiai kaip tikrai vampyrei. Ji nė iš tolo nepriminė to vaiko įkalinto moters kailyje. Akies krašteliu užfiksavau kaip Džesika silpnai sudrebėjo išgirdusi jos balsą. Molės akys dabar spindėjo visiškai kitokia siela, o veidas slėpė bet kokias emocijas. Ji atrodė baugiai žavi… ir nepatenkinta.

- Užteks vaidinti šį cirką.- lyg visai kitas vampyras kalbėjo ji,- Emilija- tu esi projektas. Labai daug metų ir išlaidų reikalavęs projektas.- Horacijus sunėrė rankas ties krūtine, tačiau nepasitenkinimą dėl savo kolegės įsikišimo paslėpė pagiežinga šypsenėle.- Robertas- įrankis.

Mačiau jo sumišusias akis. Manyje virė pyktis. Pyktis, dar didesnis nei gyvenęs prieš tai. Manyje gimė chaosas ir audra. Vėl iš naujo. Prisiminimai staiga grįžo. Tiksliau balsai. Girdėjau juos taip pat gerai kaip ir ankščiau. Tylius šnabždesius. Tylias dejones, kurios mane vedė iš proto.

- Užteks,- tarė Molė… ir garsai dingo.
Kai pakėliau savo mirti bepradedančias akis, mano žvilgsnis susitiko su kitais dvejais vampyrais į kuriuos prieš tai net nebuvau atkreipusi dėmesio.
- Tu esi vaikas, Emilija.

Mano akys tyrinėjo juos. Pabaisas, kurios laikė prikaustytą grandinėmis Robertą. Įrankį, kuris buvo panaudotas projektui įgyvendinti. Jų veidas nerodė jokių emocijų. Jų akys nebuvo pripildytos neapykantos ar pagiežos. Jie buvo baisūs ir gražūs viename. Dvyniai. Broliai, visą šį laiką varę mane iš proto tam tikra to žodžio prasme. Tik mano praeityje jie buvo žinome kaip ‘JIE’.

- Nepaprastas vaikas.

Girdėjau jų krūtinėse plakančias širdis, tačiau net aklas galėjo pasakyti, kad šios būtybės nebuvo žmonės.

- Visai kaip aš ir kiti.- lyg nepastebėdama mano bėgiojančio žvilgsnio kalbėjo vampyrė.

Jaučiau savo krūtinėje plakančią širdį. Ir aš nebuvau žmogus.

- Dabar mes tavo šeima, Emilija.

Aš nusijuokiau. Garsiai, kiek plaučiai nešė. Jeigu prieš dešimt minučių aš nesupratau visiškai nieko, tai dabar buvo dar baisiau. Juokiausi, nes nežinojau ar man verkti ar bėgti… ar kovoti. Juokiausi, nes juoktis dabar buvo lengviausia.

- Emilija nėra projektas,- lyg už mane kalbėjo Robertas,- Taryba norėjo manęs, tad aš sutinku,- giliai įkvėpė jis,- sutinku… aš…- jo balsas užstrigo. Robertas kiek sumišo nerasdamas žodžių, kaip pabaigti savo prakalbą.

- …nes tu esi įrankis,- iškvėpdamas jam tiesiai į veidą tarė Horacijus.- Tarybai niekada Tavęs nereikėjo. Tau buvo tai įdiegta… nes kažkada jau pasakei Tarybai ‘Taip’- mėgaudamasis akimirka šnekėjo pats niekingiausias pasaulyje vampyras. Buvau tuo įsitikinusi.- Tai, kad keliavai į Lietuvą, nebuvo atsitiktinumas. Kaip atsitiktinumas nebuvo ir tai, jog netikėtai atsidūrei šalia jos namų.- vis dar šypsodamasis kalbėjo jis,- ar kad jos nenužudei pirmą jūsų susitikimo sekudnę,- kuždėjo jam į ausį jis.

- Horacijau,- sušuko Molė,- Liaukis. Ne to mes čia atvykome, kad suvedinėtume senas sąskaitas. Emilija…- kreipėsi į mane ji.

- Tu…- mano balsas drebėjo,- Ar jūs,- vis dar drebėjo,- Nesate ir niekada nebūsite mano šeima.- jeigu nebūčiau išverkusi visų ašarų, dabar kelios būtų pasirodžiusios.

Jaučiausi kaip daiktas. Naudojamas geidžiamas daiktas. Be nuomonės. Be pasirinkimo galimybės. Su suplanuota ateitimi ir netikra šeima. Net gi su suplanuota meile mano širdyje. Jaučiausi kur kas vienišesnė nei bet kada ankščiau… Kur kas vienišesnė nei kai dar buvau žmogus ar pirmą naktį pabudus kaip vampyrė. Svetima šiam ir anam pasauliui. Reikalinga kaip projektas, bet ne kaip asmenybė, nes asmenybės manyje nebuvo. Aš esu ir buvau kažkokių minčių kratinys, padrikų sakinių istorija ir beprasmių veiksmų planas.

- Nedramatizuok,- griežtai tarė Molė,- nėra laiko. Išvykstame dabar. Jau ir taip užtrukome.

Neturėjau pasirinkimo. Turėjau arba eiti arba eiti. Dėl to, kad nebematyčiau jo. Dėl to, kad pasidaviau. Dėl to, kad tokio skausmo, kokį dabar aš turiu patirti nei vienas žmogus žemėje nėra išgyvenęs.

Bet aš ir nebuvau žmogus.

Aš buvau projektas.

Robertas

Ar 400 metų tai pakankamas laiko tarpas suprasti, koks niekingas esi? Nevertas nieko. Nei meilės. Nei aistros. Nei geismo.

Vertas tik vienatvės. Amžinos vienatvės.

Kol kūnas pats supus.

Iš savęs.

Iš gėdos.

Atmerkęs savo šlapias akis stebėjau kaip net nepažvelgusi į mane paskutinį sykį ji nueina.

Lėtai.

Atsargiai.

Nedrąsiai.

Nueina su vampyrais, kuriais pasitikėjau mažiausiai.
Eina į vietą, kurios vengiau labiausiai.

Taryba.

- Cha,- nusijuokė Horacijus,- atsiskaitę.- šyptelėjo.

Nesupratau apie ką jis kalba. Aišku, suprasti net nenorėjau. Dabar man rūpėjo tik Ema.

Sukaupiau visas jėgas, kurios vis dar buvo manyje likusios. Kažkur pasislėpusios, bet išgyvenusios. Net nežinau kaip, tačiau jutau kaip grandinės nutrūko. Pajutau, kaip laisvos kojos pradėjo judėti Emilijos link.

- Ema,- sušukau.

Ji sustojo, tačiau neatsisuko. Pajutau keturias stiprias rankas apsivijant mano kūną. Netrukus klūpojau ant šlapios žemės su nuleista iš gėdos galva.

Mano jėgos baigėsi.

Niekinga.

Silpna.

Apgailėtina.

- Po velnių, Džesika. Sutvarkyk jį,- piktai tarė Molė,- Robertai, Tarybos nutarimu, tu laisvas.

Aš laisvas?- vieną akimirką pagalvojau, o kitą akimirką mano akys buvo įkalintas jos raudonų akių žvilgsnyje.

Džesikos žvilgsnyje.

… nes aš nuo pat pradžių buvau tik įrankis.

Rodyk draugams

37. Štai kaip smaili yla išlindo iš baisiai saugoto ir truputį kruvino melų maišo.

Future World Music- Spiritual awakening
http://www.youtube.com/watch?v=-Li96Z8wVgw

Robertas


Dar net nepramarkęs akių, jau žinojau, kad pasaulis griūva. Kai sunkūs švininiai vokai leido šviesai pasiekti mano vyzdžius, priešais mane stovėjo ji. Emilija. Na, ne visai priešais, už kelių dešimties metrų, tačiau dabar kažkodėl pasirodė, jog tai arčiausiai nei kada dar gyvenime ją išvysiu. Aš nemirksėjau, lyg statula žiūrėjau į ją. Bandžiau skaityti kiekvieną emociją Emilijos veide ir akyse. Mergaitė stovėjo stipriai suspaudusi savo kumštukus, o ilgi banguoti raudoni plaukai tingiai krito ant jos baltų atvirų pečių. Jos akys rėkė skausmą. Jos rėkė nerimą ir neapykantą. Tos dailios dvi didelės akys skrodė mano sielą nuo pat pradžios iki pabaigos.

Jaučiau savo rankas supančiotas už nugaros. Jaučiau Horacijaus žvilgsnį. Po velnių, man jis nerūpėjo. Nerūpėjo net Džesika su Mole, kurios atsirėmusios į medžio kamieną kantriai tylėjo. Niekas man nerūpėjo, tik ta būtybė priešais mane. Tas mažas monstriukas su angelo gerumo siela. Tik ji…

Kiekvieną sekundę jaučiau kaip Emilija tolsta nuo manęs. Jaučiau, kaip kiekvieną minutę vis labiau ir labiau manes nekenčia. O aš, kvailys, nesugebėjau nieko padaryti. Nič nieko visiškai. Kaltė mane slėgė. Kaltė mane žudė. Prievartavo mano mintis ir išsunkė visas jėgas. Buvau žmogžudys, atėmęs jos tėvo gyvybę, o vėliau ir josios. Buvau pabaisa, turbūt nužudęs jos vaikiną. Buvau ir esu monstras, jai melavęs visa šį laiką. Melavęs ir vaidinęs herojų. Melavęs ir grąžinęs savo portretą mergaitės akyse. Nebuvau vertas nieko. Nei jos žvilgsnio, nei širdies dūžio. Nebuvau vertas gyvybės, kuri manyje ruseno. Aš suknistas savanaudis niekšas išdavęs geriausia ką man kada yra dovanojęs Dievas.

Mano pasaulis čia ir dabar griuvo, o aš buvau prikaustytas prie grubaus medžio kamieno, net nebandydamas išsilaisvinti stebėjau tai… nes buvau ir esu ir visados būsiu suknistas bailys.

Ji- tobulybė. Ji- mano Emilija, kiekvieną sekundę tapo vis svetimesnė ir svetimesnė. Girdėjau Horacijų juokiantis ir kalbant, tačiau nenorėjau girdėti jo nuodingų žodžių iki…

- O ar jis tau sakė, jog nužudė ir Tavo tėvą?- juokdamasis ištarė jis, nužudydamas mane dar kartą. Išpūčiau savo akis, kurios iškarto nukrypo atgal į mano angelą. Jos nei vienas veido raumenėlis net nekrustelėjo, tačiau didžiulė kraujo ašara sunkiai nusirito ant žemės. Girdėjau kaip lėtai ji krito ir kaip griausmingai nusileido ant rasa nuklotos žolės.

Ir tuomet aš pasitikau savo pragarą.

Alexandre Desplat- Severus and Lilly (Harry Potter and the deathly hallows: part 2 soundtrack)
http://www.youtube.com/watch?v=ZSnCRXz7NTM

Emilija


Aš jo jau dabar nekenčiau. Tas vampyras su savo perdėtu sarkazmu ir persūdytu pasipūtimu kėlė man šleikštulį. Ir tas jo balsas. Negana to, kad ir taip nebesuvokiau kas pastarąsias valandas vyksta aplink mane, tai dar šis pašlemėkas dergia mano mintis su papildomais nereikalingais klausimais.

Pykau. Bijojau. Buvau sudirginta ir apgailėtina vienu metu. Jaučiausi pažeidžiama ir tuoj pat suklupsianti ant drėgnos žemės, čia pat. Robertas vis dar buvo be sąmonės. Net nežinojau, ar norėjau jog jis atsibūstų. Viena pusė jo troško, kai kita dėl kažkokių priežasčių to vampyro nekentė. Negalėjau apsispręsti. Nenorėjau apsispręsti. Norėjau, kad tiesiog visi paliktų mane ramybėje.

Vėjas karts nuo karto šiūreno pasipūtėlio apsiausto skvernus, kai šis apgailėtinai vaikščiojo pirmyn atgal kažką su savimi diskutuodamas. Kartais kokiu sakiniu kreipdavosi į mane ar į tas kitas dvi vampyres, kurios drąsiai stebėjo viską ir beveik nepratarė nė žodžio.

- Aaa,- iškėlęs rodomąjį pirštą į viršų, lyg koks Eišteinas atradęs reletivumo teorijos pagrindą, Horacijus greitu judesiu atsidūrė vėl ties mano veidu, sukeldamas lengvo vėjo gūsį,- Sakai, nieko neprisimeni?- paklausė akylai stebėdamas man akis.

- Aš tau nieko nesakiau,- atšoviau. Ir nemelavau. Aš jam ištiesų dar nebuvau pratarusio žodžio.

- Emilija, iš kur tokia nepagarba?- apsimestinai susirūpinęs, tačiau vis dar su šlykščiausia pasualyje šypsena paklausė pasipūtėlis,- Nejau Robis neišmokė tavęs, jog reikia gerbti vyresnius?Oo,- dabar jau atsisukęs į blondines sušuko,- Ooo, ji šnekėti  moka.,- ir atsisukęs į mane greitai pridėjo išsiviepęs dar labiau nei įprastai,- Juokauju gi.

Aišku, man juokinga nebuvo.

- Na, nenori žaisti gražiuoju, tai galim bandyti purvinai dėlioti ir taip nešvarias kortas.- pakeitęs tiek savo šlykščiai saldų balso toną ir veido miną toliau monologu kalbėjo jis,- Matai, ne manęs turėtum nekęsti,o jo- dabar jau pirštu rodė į Robertą, kuris vis dar nebuvo atgavęs sąmonės.- Aš,- tuo pačiu pirštu rodydamas į save,- esu geras. Jis,- lyg mažam vaikui aiškino,- blogas. Bent tiek supranti?

Kaip jis, po velnių drįsta?- buvau tokia suerzinta, tokia pikta, jog rodos galėjau suknežinti Horacijaus kaukolę vien pažiūrėjus į ją.- Kas jis manosi, po velnių, esąs?

- Klausyk, tu, arogantiškas, pasipūtęs šlykštyne, aš než…- jis buvo greitas. O taip, tas pašlemėkas buvo greitas ir stiprus. Net nepajutau, o tuolab, net nepastebėjau kada jo geležinis pirštas atsidūrė ant mano žodžius beriančių piktų lūpų.

- Emilija, na jau tik. Juk sakiau, kad ne aš esu blogietis šioje istorije,- šyptelėjo jis,- Ar prisimeni kaip tu mirei? Nors neatsakyk, iš akių ir elgesio sprendžiu, kad ne. Kitaip nebūtum dabar vos už kelių metrų nuo savo žudiko.

Žudiko?- paklausiau mintyse, nes jo geležinis pirštas vis dar spaudė mano lūpas.

- Horacijau,- sutrigdė mano mintis kažkurios iš blondinių balsas. Po kelių sekundžiu mačiau ją artėjan žmogaus greičiu link mūsų.

- Mole,- ištiesdamas link jos savo kitos rankos rodomąjį pirštą ir neatitraukdamas savo pasitenkinimo pilno žvilgsnio nuo manes, sušnibždėjo vampyras. Kaip bebūtų keista, ji sustojo, giliai įkvėpė ir užvertė savo akmens didumo raudonas akis į viršų.

- Turbūt neprisimeni ir tos nakties, kai bandei pasismaginti su savo vaikinu, tačiau užuot tai padarius, atsidūrei savitvardą praradusio vampyro glėbyje.- toliau tęsė jis,- Cha, o žinojai, kad jis tave stebėdavo miegančią? Žinojai, kad jis viską buvo suplanavęs nuo pat pradžių?

Jaučiau jo pirštą atsitraukiant nuo mano odos. Aš degiau viduje. Skandinau save skausme. Staiga prisiminiau viziją, prisiminimą ar sapną, nebuvau tikra kas tai buvo. Prisiminiau, kažkokį vaikiną liečiant mano kūną, prisiminiau jo bučinius ir savo širdies virpėjimą. Prisiminiau kaip staiga viskas baigėsi ir mano kūnas atsidūrė kažkieno gniaužtuose. Kaip buvau įkalinta. Kaip praradau visas jėgas ir atsidaviau tamsai. Prisiminiau tą šaltį, kuris sklido nuo to kažko. Ir viskas lyg akimirksniu susidėliojo į vietas.

Mano mintys staiga tapo lyg prasto režisieriaus pastatytas filmas. Galvoje pradėjo bėgioti įvairiausi prisiminimai, pradedant kai dar buvau maža mergaitė, baigiant tuo vakaru kai numiriau. Prisiminiau savo tėtį, brolį ir mamą. Prisiminiau savo namus ir šunį. Ir katę. Prisiminiau savo geriausią draugę, kuri žuvo pries kelerius metus ir JUOS. Balsus, kuriuos girdėdavau kai išjungdavau šviesą. Kuriuos girdėdavau, kai būdavau viena. Kurie skambėdavo mano galavoje, kai to mažiausiai norėdavau. Prisiminiau viską… Ir Oliverį.

Mano širdis plyšo, o galva spengė. Negalėjau pajudėti. Vis dar buvau kažkokiame kitame pasaulyje, kur kiekvieną prisiminimą pergyvenau iš naujo. Kiekvieną dieną, kai man skaudėdavo. Kiekvieną minutę, kai jaučiausi jog esu išprotėjusi. Kiekvieną sekundę, kai jaučiausi jog nepriklausau šiai žemei. Viskas buvo padrika, sujaukta ir nesuprantama. Viskas buvo taip kaip ir turėjo būti, kaip buvo visada. Aš grįžau. Mano baimės grįžo. Mano skausmas grįžo…

Kai pramerkiau akis sutikau Roberto žvilgsnį. Jis nejudėdamas stebėjo mane. Aš stebėjau jį. Manyje virė kova. Manyje gimė ir mirė emocijos.Manyje dėliojosi tiesa ir ryškėjo melas. Aš stačiausi, gimiau, piečiausi iš naujo. Su savo ydom. Su savo baimėm. Su savo skausmu.

- O ar jis tau sakė, jog nužudė ir Tavo tėvą?- girdėjau Horacijaus juoką ir mačiau Roberto išsigandusias ir mirštančias akis. Tai buvo paskutinis dalykas šioje žemėje, nes kitą sekundę atsidūriau…

… namuose.

-Policija?- tyliai paklausiau saves,- Kodėl?
Jaučiau kaip mano akys susiraukė ir lūpos susispaudė. Greitais žingsniai nubėgau laiptais žemyn. Mama šnekėjosi su pareigūnais. Iš jos veido galėjau spręsti, kad žinios nebuvo geros. Pareigūnai stovėjo tarpduryje savo kepures laikydami prispaudę prie krūtinės. Mama nejudėjo.

- Mama, kas…- susotojau nebaigusi sakinio, kai pamačiau tylias ašaras riedančias jos veidu. Mano pasaulis dužo eilinį kartą. Lyg nebūčiau prie to pripratusi. Niekada nebuvau laimingas vaikas, niekada nesidžiaugiau gyvenimu ir negyvenau taip kaip visi. Visada buvau kitokia ir mokėjau dėl to skaudžią kainą.
Galvojau ar tai dėl tėčio. Jis buvo dingęs jau kelias dienas. Na taip, mano mama ir jis turėjo šiokių tai problemų santykiuose, tačiau blogiausiu atveju tai pasibaigdavo barniu, kur tėtis likdavo miegoti svetainėje. Tačiau šį kartą jis negrįžo jau kelias dienas. Aš nerimavau. Mama nerimavo. Mano katė irgi.
Pareigūnai apsisuko ir lėtai ėjo mašinos link. Mano mama greitai išbėgo jiems pavymui, įsikibo į vieno iš vyriškių rankų ir paklausė, taip tyliai, kad aš vos galėjau išgirsti:

- Ar jūs įsitikinęs?

- Taip, pone. Jis buvo rastas su dar keturiais vyras,- apgailestaudamas atsakė pareigūnas.
Mano kūnas nutirpo. Bijojau pagalvoti apie blogiausia. Tad stengiausi nedaryti savo greitų, skubotų ir realybės neatitinkančių išvadų. Net nepajutau kada spėjau atsistoti šalia mamos ir įsikibti jai į ranką.

- ..bet,- dar bandė užginčyti mama.

- Jie buvo rasti už kelių kilometrų esančiame miške. Visi penki vyrai sumaitoti. Iš visko sprendžiant, čia pasidarbavo kažkokia plėšrių gyvūnų grupė. Jau paskelbta jų paieška. O iki tol kol juos sumedžiosime, prašome vengti miškingų vietovių,- tačiau manęs šie žodžiai nebepasekė. Aš stovėjau suakmenijusi. Negyva. Sugniuždyta. Pikta. Nežinojau ką daryti. Dar bandžiau tikinti save, kad man pasigirdo. Bandžiau apgauti save, meluoti sau, kad tai nevyksta. Aš buvau prasta melagė.

Netrukus mano akys prisipildė ašarų ir jutau kaip klaikus klyksmas pasiekė ausis. Prireikė gerų penkių sekundžių, jog suvokčiau, kad tai buvo garsas sklindantis iš mano praviros burnos. Aš suklupau. Norėjau amžiams nebeatsitoti ir pamiršti. Šiandien aš netekau tėvo. Žmogaus, su kuriuo niekada gerai nesutariau, tačiau nepaprastai mylėjau.Žmogaus, kuris mane išmokė nepasiduoti ir kovoti. Žmogaus, kurio neįvertinau ir nespėjau pažinti. Nekenčiau gyvenimo.

- Matai, Emilija, aš tavo pusėj,- pagavęs mano staiga atbudusį žvilgsnį tarė Horacijus. Norėjau išspardyti jo juodą, mažą šiknytę. Norėjau sukišti jam pagalį tiesiai į akį ir leisti jam išlysti pro kitą pusę. Norėjau išlaužyti jam rankas ir vėliau jas sumaitinti šunims. Tik, tiesa, dar nebuvau nusprendusi ką turėjau omeny sakydama „JIS“.

- Dabar įsiklausyk, Horacijau,- vis dar nenuleisdama nuo jo akių tariau,- Juk toks Tavo vardas, taip?- nelaukdama atsakymo toliau tęsiau savo mažytę prakalbą, kuri buvo lyg iššauta iš kokio pabūklo,- Eik.Tu.Po. Velnių.Ir,- dabar jau ištiesusi rodomąjį pirštą į viršų,- Kad nebūtų nuobodu, gali pasiimti savo drauges ir ,- meldžiausi jog jis nebūtų pastebėjęs mano virptelėjusio balso, kai žodeliu „jį” aš ir turėjau omenyje Robertą.- Man nusispjaut ant tavęs, tavo šutvės ir visos tos suknistos vampyriškos melodramos. Užteks čia vaidinti saldžialiežuvį niekšelį. Taigi, prie reikalo, ko tu nori?- nes šimtu procentu buvau įsitikinusi, kad šitas mažas avigalvis čia veltui laiko nešvaisto, nes visi maži avigalviai elgiasi vienodai. O mano staiga atsiradusi drąsa ir noras kvoti- pasėkmė 20 metų žemėje su žmonėmis. Juk minėjau, kad buvau kitokia nei visi. O būvimas atstumtąja turėjo vieną gerą pliusą- storą begemoto odą, kuri atlaikydavo stipriausius smūgius iš bendraamžių ir širdį kupiną neapykantos, kuri buvo drąsos šaltinis kovojant už save.

Dabar žaisim pagal mano taisykles ir aš pagaliau visą šį mėšlą išnarpliosiu.

Rodyk draugams

36…kaip prisiminimų vandenys gražiai rijo trapias džiaugsmo smėlio pilis.

Ema

Rėkdama ir staugdama tiek kiek plaučiai nešė greitai atsisėdau. Kai atmerkiau, atrodo, akmeninius vokus priešais pamačiau jį. Jį- gyvą. Jį- ne ant kryžiaus. Pamačiau visiškai sveikut sveikutėlį, kiek išsigandusį, tačiau gyvą Robertą… Ir šalia jo blondinę. Net nepajutau kaip greitai mano skausmą ir ilgesį pakeitė pyktis. Net nepajutau kaip greitai mainėsi jausmai. Tačiau viena, ką kuo puikiausiai suvokiau, kaip sapnas pamažu tirpo mano galvoje ir liko tik blankus prisiminimas išnykęs po dar kelių sekundžių.

- Ema, ar tau viskas gerai?- paklausė Jis.

Nežinojau ką atsakyti. Tiksliau, nežinojau ar išvis jam turėčiau atsakyti. Mano vis dar kiek sumišusios ir piktos akys žvelgė į jį. Mačiau kiekvieną švieselę šokinėjančią jo raudonose akyse. Mačiau kiekvieną mažiausią vėjo gūsį žaidžiantį jo plaukuose. Mačiau raukšleles ant jo tobulai baltos veido odos kai jis kraipė savo akis bandydamas suprasti kas vyksta aplinkui. Aš jį mylėjau. Tuo pačiu metu, nežinodama ar tai iš tiesų tikra, dvejojau. Ar tai meilė? O galbūt tai kažkoks ryšys? Kitoks? Nebuvau įsitikinusi… O taip pat aš jo nekenčiau… Negalėjau suvokti dėl ko. Pyktis sklido iš mano vidaus. Dabar jau kitokio… Šalto. Nieko gero nepranešančio vidaus. Žinojau, kad greitu metu viskas keisis. Tačiau nebuvau tikra nei kada nei kaip.

- Koks Tavo reikalas?- atsakiau vedama jausmų. Mačiau kaip Robertas sutriko. Kitą sekundę bandydamas ieškoti atsakymų mano veide jis lėtai nusuko savo pačias gražiausias akis, kurios mane pykino. Kažkas tikrai čia buvo negerai. Palengva stojausi nuo žemės. Blodninės akys vis dar mane tyrinėjo. Nemėgau ir jos. Rankomis lengvai nusipurčiau žemes nuo savo džinsų kišenių užpakalyje lyg nieko net nebūtų ką tik atsitikę.

- Robertai?- paklausė blondinė. Ji nerimąstingai žvelgė jam į nugarą kai šis atsistojo ir nieko netaręs žengė trobelės link. Molė įtariai stebėjo visą situacija atsirėmusi į medžio kamieną šalimais. Vėjas plaikstė jos plaukus ir mėlynos suknelės skvernus. Net nepastebėjau kada jos veidas tapo šaltas lyg akmuo, vsiškai nebeprimindamas tos jaunos išprotėjusios vampyrės. O kada jos akys tapo tokios protingos?

Robertas jai nieko neatsakė. Jo kojos lėtai slinko žeme, tiksliau beveik ja vilkosi. Tiksliai nežinojau kas čia įvyko, tačiau pajutau nenumaldomą norą jį pulti. Nenuvaldomą norą prie jo prisiglausti. Norą išplėšti jo širdį lauk. Norą jį pabučiuoti. Aš ant jo pykau, kaip jis galėjo mane palikti dabar. Vėl vieną. Su jomis. Kaip jis galėjo ramiai išeiti nepratardamas niekam nei žodžio. Kaip jis, po velnių drįso, taip su manimi pasielgti?

- Kaip tu, po velnių… Šikniau…Tu… Neraliuotas!- mano kojos staiga pradėjo nešti link tos būtybės, kurią tesugebėjau matyti savo regėjimo zonoje- Jo. Vienintelio, kuriuo pasitikėjau. Vienintelio, kurį mylėjau. Vienintelio, kuris mane išdavė ir viską iš manes atėmė. Nežinojau kaip ir kodėl tokie žodžiai formavosi mano galvoje, tačiau tai vyko. Aš jo troškau ir nekenčiau vienu metu.

Ruošiausi jam smogti, kai stiprūs šalti pirštai sugriebė mano riešą. Tai buvo Robertas. Mačiau jo akis, pripildytas kančios. Mačiau jo skausmą, bet tai neprilygo su manuoju…

- Kaip tu galėjai?- tariau tyliai ir mano visos mintys sujudo.

Stovėjau lyg įbesta į žemę, tačiau nieko aplinkui nebemačiau išskyrus ežerą. Buvo naktis. Danguje žaidė tūkstančiai ryškiausių žvaigždžių. Vėjas lengvai pūtė iš pietų pusės. Sudrebėjau, man buvo šalta. Mačiau savo raudonas garbanas krintančias ant kreminės suknelės. Jaučiau švlenių rankų prisilietimą ant savo liemens. Sudrebėjau vėl, tačiau šis kartas buvo ne iš šalčio. Mano pirštai greitai įsivijo į jo delnus. Aš užsimerkiau. Jaučiau vaikino lūpas gulančias ant manųjų, jaučiau jo kūno svorį palengva užgulantį manąjį. Jis švelniai pabučiavo man kaklą. Vyruko dešinė ranka slydo mano kaire koja aukštyn. Aš sprogau viduje. Mano širdis daužėsi kaip pašėlusi ir jis vis dar karštai mane bučiavo.Norėjau kad niekada tai nesibaigtų… Smarkus vėjo gūsis papūtė dar kartą. Viskas staiga vienu metu pasikeitė ir išliko taip pat. Mano širdis pradėjo dar greičiau plakti, nors žinojau, kad tai yra neįmanoma. Jaučiau dabar jau šaltas rankas ant savo liemens, jaučiau šaltas, tačiau pačias nuostabiausias lūpas ant mano kaklo. Bijojau atsimerkti. Bijojau suvokti, kad sapnuoju… Tad nedrįsau. .. iki tol kol kažkas įvyko.

Tiksliai nebuvau įsitikinusi kas tai, tačiau jutau durį kaklo srityje ir skausmą. Mažą, tačiau po mano visą kūną plintantį skausmą. Greitai atmerkiau akis. Vis dar mačiau tamsų dangų su milijonais žvaigždžių jame. Sugriebiau mane laikančias rankas. Panikavau, bandžiau ištrūkti. Garsai staiga paliko mano galvą, jėgos su kiekviena sekunde vis seko… Su kiekviena sekunde mano gyvybė silpo. Jutau kažkur kūnu tekantį šiltą skystį. Dar jaučiau skausmą vietose, kuriose tas kažkas mane spaudė. Aš nebesipriešinau. Aš pasidaviau. Užmerkiau akis ir pasidaviau. .. Manęs nebeliko.

- Ema, aš…- girdėjau iš kažkur ataidintį Roberto balsą. Kai atmerkiau savo krauju pasruvusias akis pamačiaui jį. Lygiai tokį patį kaip aš- sužeistą, nelaimingą, kenčiantį. Tačiau aš jaučiausi išduota. Vis dar negalėjau suprasti iš kur tokie jausmai. Dvejojau ar mano reginyje buvo Robertas. Klausinėjau savęs ar jis galėtų taip su manimi pasielgti? Nužudyti ir vėliau apgauti? Niekaip negalėjau suprasti… Niekaip negalėjau to paaiškinti, tačiau pyktis darė savo. Jis buvo pats geriausias paaiškinimas iš jų visų…

Ištraukiau ranką iš jo gniaužtų, kurie greitai patys atsilaisvino mane paleisti. Jutau, kaip mano pasaulis griūna dar kartą. Jutau kaip tos smėlio pilys, kurias stačiau tiek mėnesių tirpsta prisiminimų jūros vandenyse. Aš jo nekenčiau ir mylėjau. Aš savęs nekenčiau dėl to paties. Jau ruošiausi Robertui bandyti trenkti dar kartelį, kai sutikau jo išsigandusias ir tuo pačiu metu nustebusias nuverktas akis.

- Ką tu čia…?- vos valdydamas pyktį bei stumdamas mane už savęs paklausė kadaise mano buvęs vampyras. Mačiau kaip jo kumščiai susispaudė ir jis greitai pakilo į orą.

Tik suregavusi į situaciją atsisukau sau už nugaros. Dvi blondinės stovėjo kažkur kairėje stebėdamos aplinką, kai per patį mano regos centrą visas išsišiepęs stovėjo vyras. Aukštas. Jis turėjo trumpus atgal sulaižytus plaukus ir vilkėjo juodą apsiaustą. Jo akys mane gąsdino. Jo akys man varė dar didesnį pyktį, bet jo balsas…

- Robertai, kaip visada visame gražume-… jis man kažką priminė…
Mano akys staiga ieškojo Jo. Vampyro- Išdaviko. Vampyro- nuodėmės. Robertas buvo prispaustas prie medžio kamienio trijų stambių vampyrų, kurie greitai tamsaus metalo grandinėmis supančiojo jo kūną. Jis buvo be sąmonės.

- Robertai…- sukuždėjau.

- Emilija…- dabar žiūrėdamas tiesiai man į akis tarė nepažįstamasis.- Damos,- kreipėsi į blondines- Gal supažindinsite? – tačiau greitai papurtęs galva ir su ta pačia labiausiai pasaulyje erzinančia niekinga šypsena pasitaisė.-Nors ne, nereikia.- net nepastebėjau kaip greitai jis atsidūrė šalia manęs. Mūsų nosys beveik lietėsi. Vampyras lėtai įkvėpė mano kvapo ir nustebęs žvilgtelėjo ten, kur turėjo būti širdis. Tiksliau, kur ji ir buvo savo visame gražume ir spurdėjime. Jo veidą greitai paliko šypsena. Lyg negalėdamas patikėti tuo ką girdi, tačiau įsitikinęs, kad esu vampyrė iš mano raudono veido,kurį tokiu pavertė mano nežinomos reikšmės skausmo ašaros, jis tarė:

- Mano vardas Horacijus. – ir nusišypsojo pačia šlykčiausia šypsena dar kartelį, palikdamas mane su milijonais klausimų mintyse, nes velnias, kaip gerai žinojau šį balsą.

Rodyk draugams

35. …kraujo ašarom dažiau upes ir širdgėla grioviau kalnus…

Shane Calhoun- whispers.
http://www.youtube.com/watch?v=RLJ_9id2yik

- …nesijaudink, Robertai…

Girdėjau iš kažkur ataidintį moterišką balsą…

-…man nereikėjo taip giliai bandyti lysti…

Tačiau mano smegenys buvo per toli suvokti ką ji sakė. Aš norėjau miego. Norėjau, kad tas balsas dingtų.

- …ji sureagavo į mane lyg žmogus…

„Žmogus”- Pakartojau mintyse ir jutau kaip mano burna prisipildė seilių. Jaučiausi tokia ištroškusi ir alkana. Tačiau man tie du žodžiai reiškė tą patį- Kraujas.
Atmerkiau lyg klijais užklijuotas akis. Mano galva buvo nusvirusi, o sunkios akys vis atsimerkdamos ir užsimerkdamos žiūrėjo žemyn.

- …ji kvėpuoja, tačiau jos širdis neplaka…

Moteriškas balsas nenustojo manyje skambėjęs. Norėjau prisidengti ausis, kad jo nebegirdėčiau, tačiau rankų pajudinti negalėjau. Jos buvo surištos man kažkur už nugaros…

- …Emilijai reikia tavo pagalbos…

Dabar jau tylus ir malonus vyriškas balsas privertė mane krūptelėti… Bandžiau išlaisvinti rankas, tačiau veltui… Mano protas staiga visiškai išsibudino, matyt savisaugos inkstinkto vedamas…

- …Ji viena iš jų?

Išsėmusi paskutines jėgas iš savo senkančio energijos rezervuaro apsižvalgiau aplinkui. Mano kūnas kabėjo kažkur aukštai pilkame danguje. Negana to, jis buvo tvirtai sukaustytas geležinių grandinių, kurios paliko kraujo dėmes ir negyjančias žaisdas ten kur lietėsi su mano mėlyna oda…

- …tu turi ją išmokyti valdyti tai, ką ji turi…

Įkvėpiau drėgno oro. Jutau kaip manyje pradėjo kauptis baimė ir panika. Aš nežinojau ką daryti…


- … ji gali priversti kitą matyti tai, ką mato ji. Tiksliau tai ką ji nori, kad kitas matytų…

Aidėjo vyriškas balsas. Vieną akimirką net galvojau kad tai Dievas…

-… ji galėtų, net keisti mintis kitų galvose ir įdiegti naujas idėjas…

Sušnibždėjo man į ausį balsas… Aš užsimerkiau.

-…priversti pakeisti nuomonę ar net įbrukti prisiminimus…

Mėgavausi… Ir bijojau.

- …tačiau Emilija nieko pati apie tai nenutuokia.

Tyla.

- …ir tos dienos, kada ji viską sužinos aš labiausiai bijau…

Visi garsai dabar nutilo… Nutilo net mintys galvoje. Likau tuščia, net mano baimė dingo.

Staiga prieš mane tarp pilkų debesų išniro kitas didelis medinis kryžius. Ant jo taip pat kažkas buvo įkalintas. Didelis medienos gabalas nieko gero nepranešantis lėtai artėjo prie manęs… Po minutės ir dešimties sekundžių jis buvo taip arti, kad galėjau įžiūrėti žmogaus siluetą. Jis taip pat buvo prikaustytas storų grandinių, kurios rėžė vargšelio visą kūną. Po dar kiek laiko aš mačiau vyro veidą. Taip, ten buvo vyras. Trumpų kaštoninių plaukų. Jo akys buvo užmerktos. Tai viskas ką mačiau iš jo veido, nes tirštas jau stingti pradedantis kraujas nudažė visą jo odą ryškia tamsiai raudona spalva.

Aš jį pažinojau. Nežinojau ar man klykti, ar šaukti, ar stengtis jam padėti. Mano galvoje staiga susikūrė uraganas. Bandžiau save atplėšti nuo medinio daikto ir lėkti pas jį… tačiau grandinės tik dar labiau smigdavo į mano kūną liesdamos net kaulus.

Jūrų didumo raudonos kraujo ašaros iš mano akių krito tiesiai žemyn. Aš buvau bejėgė. Aš buvau beviltiška. Aš buvau mirtinai išsigandusi dėl jo.

Vyro kūnas neleido jokių garsų. Jis nekvėpavo… Jo širdis nebeplakė… Jis buvo miręs.

Net nepajutau kaip iš gerklės išsiveržė kalnus griaunantis klyksmas. Juodas, tamsus ir žudantis širdgėlos klyksmas…

… nes ant tamsiai rudo medžio kryžiaus buvo prikaltas Robertas.



Rodyk draugams

34. Rojaus griovėjos ir pragaro įkūrėjos.

Alexandre Desplat- River
http://www.youtube.com/watch?v=QGDUQ0SORnw

Ema

Jis paleido mano šaltą delną ir žengė į priekį, palikdamas mane vieną su savo išvedžiojimais. Palikdamas vieną, mano pirmą kartą kai sutikau kitus. Kitus tokius pačius kaip aš. Kaip mes. Savo pilve pajaučiau kažkokį keistą jausmą. Nežinau ar tai buvo susijaudinimas ar baimė, tiesiog nežinojau ko tikėtis. Nežinojau ar visi vampyrai yra tokie patys kaip mes. Vis dar turėjau dvejonių, kad iš trobelės dabar išlįs monstrai gyvenantys mano baisiausiuose košmaruose. Vis dar negalėjau matyti svetimšalių, tačiau aiškiai juos užuodžiau. Tai buvo dvi būtybės. Tačiau galėjau lažintis, kad abi moterys. Ir šias lažybas šį kartą būčiau laimėjusi. Koks vyras galėtų kvepintis rožių kvapo tualetiniu vandeniu?

- Džesika, Mole.- vis dar artėdamas prie trobelės pasisveikino Robertas. Šį kartą jis ėjo lėtai, ne kaip vampras ir leido silpnam vėjui taip pat lėtai taršyti jo kaštoninius plaukus.

Vos tik jam pravėrus burną, viena iš vampyrių staigiu judesiu išbėgo iš trobelės ir šoko jam į glėbį. Aš viską stebėjau iš kiek tolimesnio atstumo. Robertas, rodos, kiek sutriko, tačiau tai priėmė gan pozityviai. Ne taip kaip aš slapta tikėjausi- nustumdamas svetimšalę, kad ta trėkštusi kažkur į medžius priešais.

- Nagi nagi, už ką čia taip, Mole?- šyptelėjo jos pusėn. Na, bent jau įsivaizdavau,kad jis šyptelėjo nes nusišypsojo ir ji. Pirma nuomone apie blondinę, šimptaprocentrinę vampyrę- Dieve, nekenčiu šitos Kalės!

Pykau ant Roberto. Jis paliko mane vieną, lyg būčiau nematoma, lyg neegzistuočiau… Visiškai mane pamiršo vos tik šitai pasirodžius jo pasaulyje… Tačiau negana to…

… iš trobelės išėjo kita būtybė. Beveik identiškai panaši į pirmąją. Taip pat vampyrė. Galėjau spręsti tai ne tik iš kvapo, bet taip pat iš kur kas ryškesnių raudonų akių, kurios buvo įskverbtos į mane. Dabar norėjau tapti nematoma ne tik teoriška, bet ir praktiškai, kad nebeegzistuočiau, kad ji manes nebematytų. Man nepatiko jos žvilgsnis… Kažkas su juo buvo negerai. Tačiau Dievas žaidė su manimi toliau, ji nė neketino nutraukti šio mažo spektaklio, jeigu ne Robertas, kuris netikėtai mane išgelbėjo ją prakalbindamas.

- Džesika,- šyptelėjo jai vampyras, kuris turės rimtą pokalbį su pikta Emilija.

- Ak, Mole.- nusijuokė vampyrė.- Kaip matai, ji vis dar nepasikeitė. Lyg mažas vaikas.- nusijuokė dar kartą.

Tuomet kartu nusijuokė ir Robertas, kai tuo tarpu ta kita vampyrė pradėjo vaikčioti ratais aplink juos stovėdama ant rankų. Na, taip. Molė buvo keista.

- Vis dar praktikuojasi vaidmeniui?- paklausė Robertas.

- Šį kartą ne.- nusijuokė.- Ji tik įprato taip elgtis.- Be to, Robi,- Roooobiiii? Aš slapta tikėjausi, kad mane apgavo ausys. ROBI? Tyliai pakartojau mintyse ir netikėtai išpūčiau akis.-kas tavo naujoji draugė? – Naujoji draugė??Naujoji? Ne, ta vampyre man nepatiko. Net nepajutau, kaip stipriai susispaudė mano kumščiai.-Neprisimenu jos iš praėjusio karto.- Praėjusio karto??? Duodu vampyro garbės žodį, Robertui ne py… tačiau blondinė vėl atsisuko į mane. Negalėjau net baigti savo minčių. Aš nemėgau jos akių. Man ji pati visa nepatiko. Tokia šalta. Negyva. Pasipūtusi… ir graži.

…iš praėjusio karto…Naujoji…- pakartojau garsiau mintyse, kad priminčiau sau kokia pikta esu. Aš vis dar stovėjau ir nejudėjau. Stebėjau ir jutau kaip kažkur manyje pradėjo kurtis pavydas… Kaupiau pyktį.

- Tarp kitko, kokia staigmena, Džesika. Aš kaip tik pastaruoju metu galvojau apie Tave…- tarė Robertas visiškai atvėpindamas man žandikaulį. Aš galvojau apie tave? Kąąąą? Aš tave suspardysiu, Robertai. Tu, kekše… Tačiau Nenorėjau jiems parodyti, kad pavydžiu, tad stengiausi ištaisyti savo persikreipusį veidą į kuo ramiausią. Pf, pavydžiu? –taisiau save mintyse-Tai yra, kad man nepatiko tai ką jis pasakė. -… ir Emiliją.- ir mane?- paklausiau savęs mintyse vėl truputį pražiodama žandikaulį. Buvau pasimetusi, pikta, agresyvi ir visiškai nieko nesuprantanti.

- Hm,- keistai suraukusi antakius ir dar keisčiau žvilgtelėjo į Robertą blondinė. Gaila, kad negalėjau matyti jo veido, nes po sekundės lyg nieko nebūtų įvykę ji atsidūrė priešais mane tiesdama ranką.

Ji turėjo būti visiškai kvaila, jeigu tikrai galvojo, jog ištiesiu jos link savąja. Vampyrės akys iš arti atrodė dar didesnės nei prieš tai. Ji valgė mane akimis ir aš, atrodo, jaučiau kaip jos aštrūs dantys sminga į mano mintis, prisiminimus, į mane pačią. Lyg kokio savisaugos inkstinkto vedama aš žengiau žingsnį atgal ir sustingau. Negalėjau pasakyti nė žodžio. Atrodo praėjo visa amžinybė kai stypčiojau čia lyg kokia atsilikėlė spoksodama į jos milžiniškas akis, kol pajaučiau Roberto rankas apglėbusias mano liemenį. Būtent tai ir grąžino mane į realybę- Jis. Vampyras, ant kurio, nepamirškime šito svarbaus fakto, as vis dar pykau. Tačiau mano visos jėgos staiga dingo… Tamsa pradėjo temdyti akis… Gailėjausi, kad neturėjau jėgų trenkti tam niekšui…

- Džesika, aš viską paaiškinsiu.- lyg pro miglą nuaidėjo Roberto balsas.- Matai, man reikia tavo pagalbos.

…pagalbos?- bandžiau nepasiduoti.Išlikti ori… Tačiau jaučiausi apdujusi ir silpna. Tik jo rankos mane laikė ant žemės. Tiksliau tik jo rankos mane vis dar laikė čia, žemėje. Na, ir mano pyktis. Nenorėjau palikti jų vienų…

- Emilija, Tau viskas gerai?- paklausė pažįstamas susirūpinęs balsas ir paskutinis dalykas, kurį mačiau buvo tos dvi raudonos ryškios akys, kurios dabar buvo dar didesnės.

Po akimirkos mano visas pasaulis skendėjo tamsiame rūke, po dar akimirkos rūką pakeitė aklina tamsa. Plūduriavau tyloje. Manęs vėl nebeliko. Nebeliko net mano pavydo.

Rodyk draugams

33. … nėra to, už ką nebūtų galima duoti atleidimo.

David Lanz- Cristofori’s dream

http://www.youtube.com/watch?v=9wxrB41PMhw

Robertas

Šią naktį dangus buvo nuostabus. Dabar tik galvoju, jis buvo toks dėl to, jog ryškiai švietė milijonas tūkstančių žvaigžių ar dėl to, jog Ema gulėjo ant mano krūtinės lėtai kvėpuodama? Na taip, greičiausiai pastarasis variantas. Sutinku.

Aš vis dar negalėjau pamiršti pastarosios valandos. Negalėjau suvokti, dėl ko Ema man dėkojo. Tiksliau, greičiau kaltinau save už tai, jog taip smarkiai apgaudinėju šitą padarėlį. Jeigu ji tik sužinotų, kad aš ją norėjau nužudyti, dėl to, jog pamaitinčiau save, jeigu ji sužinotų, jog ją vėliau šnipinėjau ne vienus metus ar kad nužudžiau jos tėvą ir dar turbūt tą asilą bei egoistiškai paverčiau ją į vampire, manau ji tikrai taip nebekalbėtų. Jeigu ji tik žinotų, Ema negulėtų ant mano krūtinės. Ji turbūt būtų už tūkstančių kilometrų. Kuo toliau nuo manęs, kuo toliau nuo to monstro, kuris gyvena manyje.

- Papasakok man daugiau apie Elizą.- tyliai paprašė Ema lėtai pakeldama savo akytes, kad pažvelgtų į manąsias. Ką aš turėjau pasakoti? Kad ir ją nužudžiau? Kad tai buvo uždrausta meilė, nes geidžiau svetimo?

- Ką tiksliai norėtum sužinoti?- pasitikslinau pabučiuodamas švelniai jai į kaktą.

- Viską.- atsakė mano deivė.

Net nežinojau nuo ko pradėti, tad vėl pradėjau iš pradžių.

- Na, kaip jau žinai, savo žmogiškajame gyvenime aš buvau tarnas. Kaip taip pat žinai, Eliza buvo mano šeimininko žmona. Taip aš ją ir pažinau. Tiksliau,taip mes ir susipažinome. - glostydamas jos nuostabiai švelnius raudonus plaukus pradėjau aš.- Turbūt kaip jau supratai, ji buvo turtinga, tai reiškia, Eliza gaudavo visada tai ko trokšdavo, tačiau ji buvo geras žmogus. Eliza mėgdavo piešti. Būdavo, išeidavo ji į sodą už dvaro ir tapydavo. Tapydavo viską kas pasitaikydavo jos akiratin. Kartą tapė net mane,- nusijuokiau prisimindamas kaip kvailai tuomet jaučiausi. Mano Emilija vis dar tyliai klausėsi.- Taip pat, Eliza mėgdavo dainuoti. Ji visuomet gražiai elgdavosi su tarnais. Taip, ji bvo išlepinta, tačiau visuomet su visais elgdavosi kaip su žmonėmis. Nesvarbu, tarnas ar bankininkas, ji su visais bendraudavo taip pat. Dėl šios jos savybes aš ją ir pamilau. Eliza dažnai aukodavo kitiems. Pavyzdžiui, kartą ji surinko visas savo senas sukneles, paprašė virėjų iškepti daug duonos ir viską išdalino kaimo vaikams ir moterims. Ji mylėjo žmones, turbūt visi dėl to mylėjo ir ją.- nusišypsojau. Mano deivė vis dar nejudėjo.- Viskas gerai, Emilija?

- Taip,- atsakė po trumpos pauzės.- Kaip ji atrodė?

- Eliza buvo labai graži. Ilgų kaštoninių garbanotų plaukų, šviesos odos, riestos nosytės ir rudų akių. Beveik kaip tu, tik skirtumas tarp jūsų tas, jog esi raudonplaukė.- bandžiau pajuokauti.

- Tai aš panaši į ją? Gal dėl to su manimi ir būni, nes aš ją atstoju tau? Lyg kopija? Lyg klonas?- tyliai užsiplieskė mano Deivė.

- Ne ne, Emilija. Net negalvok taip. Tu- kitas žmogus. Aš tave myliu ne dėl to,jog esi Eliza, o dėl to, jog esi Emilija, supranti?- bandžiau paaiškinti. Nors jos identiškos akys mane ir priviliojo prie mergaitės. Visa ta nesamonė ir visas šis rojus vyksta dėl jos šėtoniškai panašių akių. Jeigu ne jos iš tikrųjų dabar Ema būtų negyva. Visiškai negyva.

Mane nukratė šiurpas. Dėkojau Dievui, jog bent jos rudos akys mane sustabdė nužudyti tokią tobulybę. Tiksliau jos akys jai išgelbėjo gyvybę ir vėliau atėmė gyvenimą.

Ji toliau nieko nebesakė. Vis dar gulėjo ant mano krūtinės taip pat lėtai kvėpuodama. Aš nežinojau ar man tęsti temą apie Elizą ar ne. Aš net nežinojau, ką man pasakyti.

- Atsiprašau.- vis dar tyliai tarė Ema.- Tiesiog, tu taip apie ją kalbi lyg ji būtų tobula. Supranti, aš tokia nesu ir niekada nebūsiu.

O , kad ji žinotų, kokia iš tikrųjų išbaigta ji yra. Kokia tobula ji yra man.

- Ema, tu esi nuostabi tokia kokia esi. Juk sakiau, aš tave ir myliu vien dėl to, nes esi savimi. Tu nesi nei Eliza, nei Brigita ar dar kažkas. Tu esi tu, ir aš tą Tave nekeisčiau į nieką kita. Net į Eliza, supranti?- mintyse maldavau, kad ji tai suprastų. Nenorėjau, jog mergaitė galvotų, kad yra prastesnė už kitas, nes ji iš tikrųjų tokia nebuvo.

- Aha…- tyliai atsakė Emilija.- Sakei, kad jūs susitikinėjote, kai Tavo šeimininko nebūdavo namuose. Tai jis taip ir nesužinojo?

- Aišku, kad sužinojo. - greitai atsakiau prisimindamas viską vėl iš naujo. Visas tas meilės naktis, jos veidą, žvilgsnį ir kūną. Prisimindamas Elizą ir jos vyrą. Prisimindamas ir tą naktį kai buvau nužudytas savo paties šeimininko. Viską vėl prisimindamas iš naujo ir viską vėl pergyvendamas tūkstantąjį kartą.

Aš švelniai kilstelėjau Emos ranką ir po sekundės padėjau ją ant savo kairiojo šono. Emilija greitai pakėlė savo galvą šaukdama:

- Kas čia?- paklausė, o jos pirštai lėtai slinko siaurute linija nuo mano šonkaulių dubens link.

- Taip, jis sužinojo. Po beveik pusantrų metų, kažkas iš tarnų mane įskundė. Nežinojau dėl ko, iš pavydo ar dėl to jog nemėgo manęs, tačiau aš buvau įduotas. Eliza irgi. Jai taip pat grėsė pavojus, nes šeimininkas jos nemylėjo, taip kaip ji mylėjo jį. Jis ją galėjo ir nužudyti, jis ją ir būtų nužudęs jeigu ne aš. Tik sužinojęs, jog tas monstras žino, aš iš karto bėgau pas Elizą. Turėjau ją apsaugoti. Radau juos abu kambaryje. Ji gulėjo ant žemės su praskelta lūpa, o jos vyras įtūžęs rėkė. Pamatęs mane, šeimininkas greitai išsitraukė durklą. Jis rėkė ant manęs, rėkė ant savo žmonos ir jis buvo visiškai girtas. Po dar vienos akimirkos jis mane puolė ir mes susikibome. Tuomet po minutės aš gulėjau ant žemės su kraujuojančiu šonu. Girdėjau kaip Eliza pribėgo prie manęs, girdėjau kaip ji gavo dar vieną smūgį. Bijojau, kad jis jai gali dar kažką padaryti, tačiau pats pajudėti nebegalėjau. Taip aš ir miriau. Kai atsibudau, jau buvau tapęs vampyru.

- Tai daugiau jos nebematei?- paklausė angelas.

- Ne, mačiau. Tą vakarą kai ji mirė. Kai ji mirė tik dėl mano kaltės.- nutilau. Vis dar sunku buvo prisiminti tą paskutinį mūsų vakarą, kai Eliza žiūrėjo į mane kaip į monstrą. Kaip ji klykė, jog turėčiau būti miręs, jog esu pabaisa. Kaip jos veidu riedėjo ašaros, o visas kūnas drebėjo iš baimės. Niekada nepamiršiu, net jos kraujo kvapo susimaišiusiu su kvepalais. Niekada nepamiršiu nei jos žvilgsnio, nei žodžių. Nieko.

- Kas atsitiko?- tyliai paklausė Ema vėl pakeldama savo galvytę bandydama sutikti mano žvilgsnį, kuris klajojo kažkur tarp žvaigždžių.

- Po savo mirties aš atsibudau tik po poros savaičių. Buvau jau tapęs vampyru. Vėliau praėjo keli mėnesiai kol prisiminiau visą savo praeitį, nes viskas skendėjo rūke. - šyptelėjau, bandydamas kiek sušvelninti savo žodžius.- Prisiminęs viską, privalėjau būtinai pamatyti Elizą. Aišku, mano kūrėja bandė nuo to atkalbėti, tačiau veltui ir ji buvo teisi. Man nederėjo eiti. Aš dar buvau nepasiruošęs. Tačiau aš nuėjau. Po kelių dienų stebėjimo, aš pagaliau įsliūkinau į jos kambarį ir palaukiau kol Eliza grįš. Ir jos nelaimei ji grįžo. Negaliu pasakyti, jog ji buvo laiminga mane matydama. Greičiau jos akyse mačiau baimę. Netrukus Elizos veidu pradėjo riedėti ašaros, o iš jos lūpų girdėjau tokius žodžius, kaip monstras ar pabaisa. Po dar kelių sekundžių ji išbėgo iš kambario, o aš paskui ją. Tuomet ji ir žuvo. Eliza nusirideno nuo laiptų ir vietoje mirė,- užsimerkiau.- Nebegalėjau girdėti jos plakančios širdies, tik užuodžiau šviežią kraują. Šviežią savo Elizos kraują. Ir žinai kas blogiausia?- paklausiau.- O gi tai, jog tą akimirką apie nieką kitą nebegalėjau galvoti tik apie jos kraują. Aš jo norėjau ir tik vieną akimirką sugrįžęs mano šaltas protas privertė mane išsinešdinti iš tų namų. Tiksliau pabėgti lyg kokiam bailiui. Tuomet ir suvokiau kokiu pabaisa tapau. Dar buvau per jaunas. Dar turėjau per mažai patirties. Dar nesugebėjau nieko. Ir viskas tik per mane ir mano kvailą užsispyrimą. Ji mirė tik per mane. - Ema vis dar tylėjo. Galvojo.

- Bet tai ne Tavo kaltė, tai tik nelaimingas atsitikimas, Robertai. - bandė mane nuraminti mano mergaitė, tačiau veltui. Aš žinojau, kad buvau kaltas. Jeigu ne aš, ji būtų dar ilgai gyvenusi savo gyvenimą. Jeigu ne aš, jos vaikai nebūtų netekę mamos taip anksti.

- Ne Emilija, tai mano ir tik mano kaltė. Jeigu aš nebūčiau ėjęs, bandęs su ja pašnekėti ji būtų buvusi gyva. Aš turėjau pats suvokti, jog taip ją tik išgąsdinsiu. Turėjau pats suvokti, kad tas sprendimas buvo egoistiškai kvailas. Aš vis tiek nieko nebūčiau pasiekęs. Ji buvo žmogus, o aš buvau vampyras. Reikėjo jai leisti galvoti, jog tą nelemtą vakarą aš miriau. Tačiau per mano kvailumą mirė ji.

Po šių mano žodžių, Ema dar kartą pakėlė savo galvytę ir pradėjo savo švelnią nosiukę trinti į manąja.

- Viskas gerai, Robertai. Nieko vis tiek nebe pakeisi. Jos neprikelsi kaltindamas save. Atleisk sau.- vis dar švelniai liesdamasi ir dar švelniau kvėpuodama man į kaklą kalbėjo mergaitė.- Manau, nėra to už ką nebūtų galima duoti atleidimo. Tavo situacija nėra išskirtinė. Pamiršk ir gyvenk. Eliza- praeitis.- pabučiavo mane.- O aš Tavo ateitis. Ir Tavo ateitis nori, kad būtum laimingas.

Aš ją pabučiavau atgal. Taip stipriai, kaip tik mokėjau. Taip švelniai kaip tik sugebėjau. Šitame bučinyje tilpo viskas, net mano visa kančia, atsiradusi po jos šių žodžių.

…nėra to, už ką nebūtų galima duoti atleidimo…

O, kad ji žinotų…- pagalvojau.

Bet aš nenorėjau, kad ji žinotų. Nenorėjau, kad ir jos akyse tapčiau pabaisa. Svajojau, kad dabar laikas sustotų. Kad liktume tik mes du ir dangus. Viskas. Jokios praeities. Jokių klaidų. Tik dabartis.

Tačiau taip neatsitiko. Laikas nesustojo. Reikėjo gyventi toliau.

Po kelių minučių mes abu sutarėme eiti namo. Ėjome lėtai, beveik nekalbėdami, tačiau vienas kitą jausdami. Jaučiau jos šiltus mažus pirščiukus įsipainiojusius į manuosius. Vis dar girdėjau jos kvėpavimą, kuris mano ausiai buvo malonus. Net nežinau kiek laiko užtrukome kol pasiekėme savo lūšnelę. Valandą gal dvi? Tai net nebuvo svarbu. Dabar aš jaučiausi ne vienas. Mano Emilija buvo su manimi.

Kai buvome netoli namų užuodžiau svetimą, tačiau pažįstamą kvapą. Jaučiau kaip Emilija suraukusi savonosiukę klausiamai pasižiūrėjo į mane.

- Turime svečių.- neatitraukdamas akių nuo trobelės pusės atsakiau savo mergaitei, stipriau suspausdamas jos rankutę.

Rodyk draugams

32. Niekada nenoriu prisiminti

Hans Zimmer- Leave no man behind

http://www.youtube.com/watch?v=OcxQfCZ_9V8

Ema

- Emilija, pasigailėk seno vampyro,- šaukė pavymui Robertas,- Man jau seniai ne dvidešimt gi.

O aš nesustojusi bėgau toliau. Leidau savo kojoms mane nešti taip greitai ir taip toli kaip tik varė širdis. Aš buvau tokia laiminga. Aš jaučiausi tokia gyva. Tokia laisva ir nepriklausoma. Saugi.

Vėjas lengvai žaidė mano plaukuose. Jaučiau jį glostant mano veidą. Jaučiau švelnius šakų brūkštelėjimus pro jas prabėgant. Jaučiau net Robertą, kuris džentelmeniškai leido damai bėgti pirmai. Mano Robertą. Vis dar mano vampyrą. Aš šypsojausi. Vyliausi, kad šypsojosi ir jis.

Iš tikrųjų net nežinojau kur bėgau. Kažkur tolyn į mišką. Kažkur gilyn į gamtą. Gilyn į pradžių pradžią. Su juo. Bėgau ir negalėjau sustoti.

- Emilija, gal metas pailsėti ar nori mane į kapus nuvaryti?

Žinojau, kad taip jo į kapus iš tikrųjų nenuvarysiu, tad net nesiruošiau stabdyti. O jeigu tai ir būtų galėję jį nužudyti, turbūt vistiek būčiau sparčiai lėkusi tolyn. Sustoti aš tiesiog negalėjau.
Užsimerkiau. Jaučiausi lyg paukštis skraidantis aukštai danguje. Toks laisvas. Visas dangus dabar buvo mano. Visas pasaulis buvo po mano kojomis.

- Atsarg…- išgirdau šaukdama Robertą ir iš karto atmerkiau akis. Po dar vienos akimirkos dar net nespėdama suvokti kas ką tik atsitiko pajaučiau jo švelnias rankas apvyniotas aplink mano liemenį. Mes stovėjome. Aš nebejudėjau.

- Tai visą šį laiką norėjai nusižudyti?- paklausė jis.- Čia dėl to,jog Tave pabučiavau? Emilija, jeigu tau nepati..

- Ne, aš tik…- norėjau nutraukti jo nesąmoningus išvedžiojimus, tačiau pačiai sakinio baigti nepavyko.

Mes stovėjome ant aukšto skardžio, kurio apačioje buvo nedidelis tamsaus vandens ežeras. Žvaigždės lengvai atsispindėjo jo stikliniame paviršiuje. Galėjau matyti jame net mus du, pasilenkusius ir žiūrinčius žemyn. Tačiau ne tai sutrukdė man baigti sakinį.

Apačioje sėdėjo du žmonės: vaikinas ir mergina. Galėjau užuosti net jų kraujo kvapą, girdėjau juos kvėpuojant, girdėjau jų abiejų balsus. Jie sėdėjo vienas su kitu susikabinę ir ramiai stebėjo lygų ežero paviršių. Mano visu kūnu perbėgo šiurpas. Ta vieta, tie žmonės man buvo pažįstami. Nemačiau nei vieno iš jų veidų. Mačiau tik siluetus bei girdėjau tylius kvėpavimus ir jų pokalbį, iš kurio nei žodžio negalėjau suprasti.
Ir jie buvo ne vieni. Po kelių akimirkų pastebėjau dar kažką juos stebinčius. Kažkokią būtybę. Vėl negalėjau įvardinti kas tai. Žmogus ar vampyras? Moteris ar vyras? Aišku buvo tik tai, kad ta būtybė stebėjo porą. Būtybė, nepaprastai panaši į tą iš mano sapnų. Būtybė- vis dar pažadinanti manyje baimę.

Staiga vaikinas palinko prie merginos bučiniui, ji atsakė. Jie vienas prie kito priartėjo. Jis lietė ją. Ji lietė jį,o būtybė kas akimirką prie jų artėjo. Aš sulaikusi kvapą stebėjau kas bus toliau. Norėjau klykti, įspėti porą apie tą kažką, tačiau negalėjau praverti burnos. Aš lyg buvau ne aš… ir tuomet viskas dingo. Žmonių apačioje nebeliko.

- Tau viskas gerai?- paklausė Robertas.

Aš nė pati nežinojau atsakymo į šį klausimą. Buvau paskendusi mintyse. Stengiausi suprasti kas čia ką tik įvyko, o ežero paviršiuje mačiau savo vis dar negyvas akis ir Roberto susirūpinusį ir net kiek išsigandusį veidą.

- Emilija…- švelniai savo rankomis atsukęs mano veidą į save tarė Robertas. Jo dvi raudonos akys buvo įsmigusios į manąsias, kurios dar vis klajojo kažkur toli su mintimis.

- A? Taip, man viskas gerai.- atsakiau po neilgos pauzės. Na, bent tas laiko tarpas man atrodė trumpas.

- Kas čia buvo?- jis paklausė vis dar neatitraukdamas nuo manęs akių.

- Na, nieko,- melavau,- Aš tiesiog išsigandau kiek ir viskas.- šyptelėjau jo pusėn. Kaip aš galėjau paaiškinti tai, ko pati nesupratau? Kaip aš galėjau papasakoti tai, kam turbūt net nebūčiau atradusi žodžių? Melas, mano nuomone, tuomet buvo geriausia išeitis. Kaip visada.- Aš tiesiog laiminga.- šyptelėjau.

Nebenorėjau apie tai galvoti. Bent ne dabar, kai pagaliau jaučiausi lyg rojuje. Bent ne dabar, kai bet koks prisiminimas ar dar viena minčių iliuzija galėjo viską sugadinti. Bent ne dabar kai labiausiai to bijojau. Reikėjo tiesiog pamiršti ir viskas.Tiesiog atsiduoti vėl dabarčiai ir leisti sau būti laimingai. Leisti jam būti laimingam. Tiesiog nebegalvoti.

- Emilija, ar tikrai?- paklausė mano vampyras lyg netikėdamas tuo ką ką tik pasakiau. Aišku, nebūčiau patikėjusi ir aš.

- Žinoma gi,- nusišypsojau pačia plačiausia šypsena kokia tik galėjau ir pakštelėjau jam į skruostą bandydama jį papirkti. Na, ir ką galiu pasakyti- pavyko.

Robertas užsimerkė, tuomet lėtai atmerkė savo nuostabias akis ir paklausė:

- Kodėl taip su manimi elgiesi?

- Kaip?- man iš tikrųjų pasidarė smalsu.

- Va taip. Siunti mane kažkur tarp rojaus ir pragaro su savo bučiniais.- ir jo žvilgsnis. Jis mane žudė, degino, skandino ir dusino viename. Jis buvo tobulas. Nenorėjau, kad kada tai baigtųsi. Norėjau, kad visada jis į mane taip žiūrėtų…

- Na, jeigu nepatinka, galiu nebesiųsti.- erzinau.

- Ne,aš tai dievinu. Man tik įdomu kodėl? Emilija,aš nenusipelniau tavęs. Patikėk manimi.

O kad jis žinotų, kaip stipriai aš jo nenusipelniau taip meluodama. Sakydama, jog prisimenu viską kai iš tikrųjų mano visa praeitis sklendi kažkokiame rūke. Ką čia rūke. Tiksliau kaip mano visa praeitis yra užkasta kažkur giliai po žeme, o as net nežinau kur. O kad jis žinotų, kad iš tikrųjų aš turėčiau sakyti jam tokius žodžius, o nes jis man,kai Robertas taip dėl manęs stengėsi, tiek išmokė ir tiek padėjo. Juk be jo,manęs čia nebebūtų. Jeigu ne jis, dabar aš būčiau negyva.

- O aš nenusipelniau tavęs.- prisipažinau, o jis tik išsprogdino akis, tačiau pamatęs mano nusiminusį veidą iš karto savąjį papuošė šypsena.

- Žinojai, kad esi nuostabi?- paklausė.- Aš nejuokauju.

- Nežinojau.- vis dar žiūrėdama kažkur į apačia atsakiau jam. Nes iš tikrųjų aš tokia ir nebuvau. Aš buvau apgailėtina melagė. Melavau vampyrui, kuris pastaruosius mėnesius man atidavė ne tiksavo visą laiką, bet ir visą save. Melavau vampyrui,kuriuo pasitikėjau labiausiai visame šitame pasaulyje.

- Taip, Ema, tu esi pati nuostabiausia ir turėtum tai žinoti.- šyptelėjo.- O dabar pasilinksminkime.- galėjau lažintis, kad akimirką ar net dvi mačiau mažus velniukus žaidžiant jo akyse. Po šių savo žodžių, Robertas pabučiavo mane, lėtai nusimovė savo marškinėlius vis dar į mane demoniškai žiūrėdamas.

- Robertai… Aš nemanau. Na, supranti, aš ne…- negaliu sakyti, kad aš to nenorėjau. Ne, aš jo troškau taip pat stipriai kaip žmogaus kraujo ir aš to norėjau, tačiau visko buvo taip per daug. Norėjau, kad viskas susidėliotų į savo lentynas. Nenorėjau skubėti. Nenorėjau, kad skubėtų ir jis.- Robertai!- girdėjau kaip mano riksmas nusirito kažkur šlaitu žemyn su mano vampyru. Tiksliau mano riksmas skaudžiai daužėsi olomis žemyn, o Robertas grakščiai pasiekė vandens paviršių visiškai sudrumsdamas ežero ramybę.

Ar aš išsigandau? Taip. Ar dabar norėjau ant jo šaukti ir klykti? Taip. Ar aš supykau, kad jis mane paliko viena su kvaila aukščio baime apie kurią tik dabar sužinojau? Aha. Ar aš ant savęs pykau dėl savo kvailų minčių apie patį dieviškiausią seksą su juo? O taip. Kaip aš galėjau apie tai ir pagalvoti. Kvailė.

- Šoksi?- šūktelėjo jis.

- Ne.- sumurmėjau atgal.

- Ema, atsipalaiduok. Čia nuostabu!- galėjau įsivaizduoti kaip ten nuostabu, kai mano vampyro visas nuogo kūno grožybes dengia tik vanduo. O taip, ten apačioje buvo nuostabu. Ir aš tai žinojau.

- Aha. Kur gi ne. - melavau. Beto, ar aš galėjau apsikvailinti dar labiau ir leisti jam sužinoti, jog bijau aukščio? Ne, to jau nebus.

- Tik nesakyk, kad išsigandai poros dešimčių metrų? - girdėjau kaip nusijuokė jis.

Aš nieko neatsakiau. Taip, vis dar kartais galvoju, kad jis gali skaityti mano mintis.

- Ema.- vis dar juokėsi jis.

Aš nebijau aukščio. Kas čia? Tik penkiolika metrų ir keli centimetrai. Viskas. - bandžiau save raminti.

Negalvok apie tai. Daryk. Negalvok. Daryk. Negalvok. Daryk.

Jeigu ne lengvas Roberto kikenimas turbūt net nebūčiau to padariusi, bet aš padariau.

Viena akimirką vis dar stovėjau ant skardžio, o kitą lengvai leidausi žemyn ir tai buvo nuostabu. Dabar tikrai jaučiausi kaip paukštis, dabar jau tikrai jaučiausi laisva. Dabar jau tikrai visas dangus priklausė tik man, kol po akimirkos ar kelių pasiekiau vandens paviršių. Tiksliau tik mano kojų pirštų galiukai jį pasiekė, nes visas kitas kūnas glaudėsi prie Roberto, kuris kažkokiu supermenišku būdu sugebėjo mane pagauti.

- Nebijau aš jokio aukščio.- piktai jam atrėžiau vis dar neatitraukdama nuo jo savo akių.- Beto, pagirk dar ir už tai, jog taikliai nušokau.- šyptelėjau.

- Tai čia tu taikliai nušokai ar…?

Neleidau jam baigti sakinio, tiksliau nenorėjau pradėti dar vieno mūsų mažo ginčo, kuris galų gale būtų mane galutinai įaudrinęs. O Dieve, kaip aš mėgau su juo ginčytis.

Mano lūpos stipriai įsisiurbė į jo. Aš beveik jį pradėjau valgyti. Jaučiau jo dvi stiprias rankas ant mano kūno, jaučiau jo krūtinę įremtą į mano šoną. Jaučiau jį visą ir tai buvo dieviška.

- Už ką taip? - paklausė Robertas.

- Už tai, kad visada mane erzini, niekada nepraneši, ką ruošiesi daryti. Dar už tai, kad šiaip, jeigu ką, man visai neįdomu su tavimi.- nusijuokiau. Mačiau, kad pastarasis sakinis neįtikino nei jo nei manęs.- Na, ir manau, už tai, kad iš tikrųjų nesuvokiu kaip aš ankščiau galėjau gyventi be tavęs. Mano nuomone, dėl to ir nusižudžiau, kad sutikčiau tave. Ačiū tau už viską,tikrai ačiū.- šyptelėjau vis dar gulėdama jo rankose.

- Ema… Aš…- su šiais savo žodžiais mano pusė kūno paniro į vandenį. Nebejaučiau jo prie savęs. Kažkas buvo negerai,tačiau nežinojau kas. Maldavau, kad tik nebūčiau jo išgąsdinusi. Roberto veidas staiga surimtėjo. Akys prisipildė skausmo.

- Robertai, aš atsiprašau, aš nenorėjau tavęs išgąsdinti. Pamiršk, tegu viskas būna kaip buvę. Sutarta?- vis dar bijančiomis akimis žvelgiau į jį.

- Ne, Ema. Viskas gerai. Patikėk, manęs tikrai tokiais žodžiais neišgąsdinsi. Kitą kartą reikės tau labiau pasistengti. - dirbtinai šyptelėjo.- Tiesiog, ne Tau man reikia dėkoti. Aš turiu tau dėkoti už tai, kad pagaliau man suteikei gyvenimą. Kad pagaliau po tiek šimtų metų aš matau prasmę ir ta prasmė esi Tu. Ema, ačiū, kad atėjai į mano pasaulį. Ačiū, kad privertei mano širdį vėl plakti. Ačiū, kad esi.- ir tuomet jis mane vėl pabučiavo. Šį kartą kitaip. Jaučiau jo lūpose meilę, šilumą ir artumą, tačiau taip pat jučiau gailestį, kančią ir skausmą. Ir pastarieji dalykai mane gąsdino dar labiau nei mano praeitis.

Rodyk draugams

←senesni